Kalėdos - magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana.
Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės.
Jei nebūtų švenčių, jas reiktų susigalvoti, - vieningai mano psichologai. O Kalėdos _ puikiausia gydomoji terapija kiekvienai šeimai. Mat per šventes tarsi sustoja laikas, vėl galime atrasti meilę ir ramybę.
Ypatinga yra jau prieššventinė ruoša, nes kiekvienam šeimos nariui skirtas koks nors darbelis. Likus kelioms dienoms iki švenčių tiksliai sutvarkoma kiekviena namų kertelė. Tai tarytum vidinis apsivalymas, kurio kiekvienam mūsų labai reikia. Po to kepami pyragai, gaminamas kitas maistas. Nors daugelis mūsų nemėgsta prieššventinės ruošos, ji sukelia malonų jaudulį.
Paprastai neturime daug laiko pabūti su šeima. Dažniausiai susitinkame susėdę prie pusryčių ar vakarienės stalo. Vaikai bėga į mokyklą, mes pasineriame į kasdienių darbų sūkurį. Ir staiga prieš šventes viskas pasikeičia. Skubame kuo anksčiau pareiti namo ir pasidalinti darbais. Tradicijos yra tokios gilios, kad sugebame iki išnaktų sukiotis virtuvėje, kad tik ant stalo būtų dvylika patiekalų, kurie nuo seno simbolizuoja dvylika apaštalų. Anksčiau ant stalo buvo sudedamas neporinis patiekalų skaičius, kad derlius būtų kuo geresnis, o vėliau nusistovėjo dvylikos patiekalų tradicija.
Kalėdos - puiki proga prisiminti ir tolimesnę savo šeimą, kuri mielai Kūčių vakarienę valgo vienuose namuose. Jei artimieji negali atvykti, siunčiame atvirukus su sveikinimais. Tai irgi kelių šimtų metų tradicija.
Kai danguje suspindi pirmoji žvaigždė, visa šeima susėdame prie stalo. Neretai nuo senelių iki anūkų, kelios kartos žmonių dalijasi kalėdaičiu ir gerais linkėjimais. Ir nesvarbu, ar Kalėdas švenčiame mieste, ar kaime, - visur jos vienodos, atėjusios iš senovės ir beveik nepakitusios.
Apeigos suteikia stabilumo, sustiprina tapatybės jausmą, leidžia susieti save su tauta, šeima, grupe, visuomene. Kūčių vakarą visi yra artimi, nieks negali būti vienas, todėl nuo seno ant stalo padedama tuščia lėkštutė netikėtam užklydėliui.
Visos šios apeigos labai svarbios ir vaikams. Matydami ant stalo tuščią lėkštutę, jausdami suaugusiųjų šilumą, bėgdami į tvartą pasiklausyti, ar gyvuliai kalba, jie mokosi gerumo, atsakomybės, stipriau ima suvokti šeimos prasmę. Vaikams šventės - tai ir paslaptis. Juk ne kasdien ateina Kalėdų Senelis su maišu dovanų, negailėdamas jų nei geriems, nei blogesniems vaikams, nors pastarieji ir gąsdinami rykšte. Per šventes vaikas pajunta, kad yra šeimos dalelė ir užima tvirtą vietą pasaulyje. Kasdieniame gyvenime vaikai jaučia stresą, netikrumą, pokyčius, o kasmet besikartojančios šventės suteikia saugumo jausmą.
Per šventes atgyja visi mūsų pojūčiai. Mes girdime džiugias giesmes, užuodžiame šventinių patiekalų kvapą, matome spalvotus eglutės žaisliukus, pirštais juntame švelnius medelio spyglius. Eglutės puošimo tradicija atėjo iš Vokietijos. Čia pirmieji medeliai jau buvo puošiami VII amžiuje. Į mūsų kraštą ši tradicija atkeliavo XIX a.
Dar vieną nepamirštamą įspūdį per šventes palieka Piemenėlių mišios. Pirmosios tokios mišios buvo laikomos dar V amžiuje Marijos Magiorne bazilikoje. Po to ši tradicija pasklido po visas katalikiškas šalis.
Į bažnyčią pasimelsti susirinkę žmonės pasineria į nepaprastus pojūčius, girdėdami kalėdines giesmes. Čia juntamas artumas ne tik su savo šeima, bet ir su visuomene, kuri tą stebuklingą naktį atrodo vienmintė. Galbūt todėl po mišių žmonės iškart nesiskirsto namo, o sustoja būreliais ir šnekučiuojasi.
Nėra kitų tokių švenčių kaip Kalėdos. Jei kas nors jas kasmet filmuotų, matytumėme vis tą patį filmą, tik patys dar būtume maži, po to paaugliai ir suaugę. Ir svarbiausia, kad žiūrėti šį filmą niekuomet nenusibostų. O tai galbūt ir yra didžiausias Kalėdų stebuklas.
Informacijos šaltinis: Lenkijos lietuvių leidinys “Aušra”
2008 m. gruodžio 30 d., antradienis
KAŽKAS…
Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šita!
BŪKIM atidūs kiekvienam, gerbkim ir rūpinkimės kiekvienu, kuris šalia mūsų!
Nes jis GALI būti tuo KAŽKUO!
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šita!
BŪKIM atidūs kiekvienam, gerbkim ir rūpinkimės kiekvienu, kuris šalia mūsų!
Nes jis GALI būti tuo KAŽKUO!
Elektroninis laiškas Tau
Smagu turėti draugų. Net ir nuostabiausias partneris, šauniausia šeima negali atstoti tikro, patikimo draugo. Net kai draugai gyvena toli vienas nuo kito, kad negali nuolat matytis, draugystę galima palaikyti telefonu ar elektroniniu paštu. Svarbiausia, kad ji nenutrūktų. Kibernetinėje erdvėje teskamba gyrius draugystei!
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?
Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Juk savaime suprantama: kas nori turėti gerą draugą, pats turi toks būti. Tad neklausk: kuo jis gali Tau padėti. Verčiau pasvarstyk, kuo Tu galėtum jam pagelbėti. Visa kita atsiras savaime. Labai džiaugiuosi, kad galiu viską Tau pasipasakoti. Ir būti tikras, kad niekam neišplepėsi.
Tačiau tada, kai jauti, kad siaubingai klystu, duodi man gerokai pylos. Prisimeni, kaip buvo anuomet, kai ketinau mesti studijas? Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tada privertei prabilti mano sąžinę. Beje, esi vienas iš nedaugelio, kurio kritiką galiu pakęsti. Ar žinai kas mane labiausiai stulbina? Kad ir kaip seniai būtume matęsi, po dviejų minučių atrodo, kad niekada ir nebuvome išsiskyrę. Manau, kad tikra draugystė nepriklauso nuo susitikimų dažnumo. Svarbiausia, kad draugas visada žinotų, kuo tu gyveni.
Nuostabu, kad mudviejų draugystė be išskaičiavimo. Pavyzdžiui: dabar aš Tau rašau, paskui bus Tavo eilė. Tai mums visai nerūpi. Ir vis dėlto jaučiu, kad mudu po lygiai duodame ir imame.
Mūsų draugystė yra patyrusi nemaža pakilimų ir nuosmukių. Anuomet, kai susipažinai su savo pirmąja drauge, o aš labiau pamėgau kompiuterį, mudu elgėmės gana kvailai. Bet kažkaip vis surasdavome kits kitą. Šiaip ar taip, be galo džiaugiuosi, kad susipažinau su Tavimi!
Ištrauka iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?
Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Juk savaime suprantama: kas nori turėti gerą draugą, pats turi toks būti. Tad neklausk: kuo jis gali Tau padėti. Verčiau pasvarstyk, kuo Tu galėtum jam pagelbėti. Visa kita atsiras savaime. Labai džiaugiuosi, kad galiu viską Tau pasipasakoti. Ir būti tikras, kad niekam neišplepėsi.
Tačiau tada, kai jauti, kad siaubingai klystu, duodi man gerokai pylos. Prisimeni, kaip buvo anuomet, kai ketinau mesti studijas? Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tada privertei prabilti mano sąžinę. Beje, esi vienas iš nedaugelio, kurio kritiką galiu pakęsti. Ar žinai kas mane labiausiai stulbina? Kad ir kaip seniai būtume matęsi, po dviejų minučių atrodo, kad niekada ir nebuvome išsiskyrę. Manau, kad tikra draugystė nepriklauso nuo susitikimų dažnumo. Svarbiausia, kad draugas visada žinotų, kuo tu gyveni.
Nuostabu, kad mudviejų draugystė be išskaičiavimo. Pavyzdžiui: dabar aš Tau rašau, paskui bus Tavo eilė. Tai mums visai nerūpi. Ir vis dėlto jaučiu, kad mudu po lygiai duodame ir imame.
Mūsų draugystė yra patyrusi nemaža pakilimų ir nuosmukių. Anuomet, kai susipažinai su savo pirmąja drauge, o aš labiau pamėgau kompiuterį, mudu elgėmės gana kvailai. Bet kažkaip vis surasdavome kits kitą. Šiaip ar taip, be galo džiaugiuosi, kad susipažinau su Tavimi!
Ištrauka iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“
2008 m. gruodžio 24 d., trečiadienis
Nemyliu nieko...
Nemyliu nieko nieko
ir nemylėsiu niekados, -
pasakė Pūkuotukas,
užlipęs ant tvoros. -
O jei ką nors pamilsiu,
iškart nebemylėsiu,
užmerksiu akį vieną
ir greitai pasislėpsiu.
Nes man Knysliukas sakė,
kad meilė - negerai.
Tai panašiai kaip gripas,
sklerozė ir tymai.
O nulėpausis tarė,
kad meilei reik aukos,
dalintis balionėliais,
medum ir visa kuo.
Medaus oj niekam niekam
neduosiu niekados,
todėl ir nemylėsiu,
o būsiu ant tvoros.
(Autorius nežinomas)
2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis
Kalėdų Oro spėjimai
* Jei Kalėdų rytą šalta - tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
2008 m. gruodžio 17 d., trečiadienis
Kalėdos
Iš dangaus krito purios snaigės. Jos sukosi ore ir leidosi praeiviams ant veidų. Tokią dieną visi skubėjo – tėvai, vaikai, seneliai. Jie grūdosi į pilnutėles parduotuves, kurios, rodos, tuoj sprogs - juk visi ruošėsi šventėms. Mamos suko galvas dėl Kūčių vakarienės, vaikams rūpėjo kalėdinės dovanos ir eglučių puošimas. Jie spoksojo į lempelėmis spindinčias vitrinas ir varvino seilę žiūrėdami į spalvotus traukinukus, lėles, kurios mokėjo verkti ir buvo kaip gyvos, į medines kaladėles, iš kurių galėjai pastatyti savo svajonių namą ir kitus žaislus. Tėčiai tampė pilnus krepšius ir nekantriai burbėjo. Bet širdyse jie visi jautė begalinį džiugesį ir ramybę. Šv. Kalėdos – tai laikas, kai žmonės vieni kitų atsiprašo ir vieni kitiems atleidžia, linki tik gero. Tai – stebuklų metas, kai pildosi slapčiausi troškimai, o Kalėdų senelis vaikams atneša daug dovanų.
Gaila, bet tokią dieną džiaugėsi ne visi vaikai. Ten, netoli miško, stūksojo vienišas ir niūrus pastatas. Tiesa, pavasarį ir vasarą, kai sužaliuodavo medžiai, pražysdavo gėlės, jis nebūdavo toks jau niūrus – kiemas prisipildydavo vaikų klegesio, džiaugsmo, šypsenų ir juoko. Tada ir medžiai būdavo laimingi, su kiekviena vaiko šypsenėle išleisdavo po naują gležną lapelį. Ir gėlės neliūdėdavo skinamos – jos jautėsi laimingos, kai jas raškydavo mažos mergaičių rankytės, nes žinojo, kad atneš mažiesiems daug džiaugsmo. Tačiau atėjus rudeniui, pradėjus kristi medžių lapams ir į žemę grįžus lietui, nuvysdavo iki tol žydėjusios gėlės, iš vaikų veidų ir širdžių dingdavo džiaugsmas, o pastatas vėl tapdavo niūrus ir nepastebimas praeivių.
Ten gyveno vaikai, kuriems tėveliai niekada negalės Kalėdoms padovanoti spalvotų traukinukų, verkti mokančių lėlių ar medinių kaladėlių. Jie paprasčiausiai neturi tėvų. Jie – našlaičiai. Šiems vaikams prieš miegą pasakas seka tik rūpestingos auklėtojos, kurios kaip įmanydamos stengiasi vykdyti neįmanomą misiją – atstoti tiems vaikeliams mamas. O koks gi gali vaikas užaugti be motinos? Jis niekada nesužinos ką reiškia tas šventas jausmas – motinos meilė. Jo širdis niekada nenustos liūdėti ir ilgėtis.
Tuose vaikų namuose gyveno maža mergaitė, kuri prieš dvejus metus neteko brangiausio pasaulyje žmogaus – motinos. Sunku žodžiais nusakyti, kaip vargšelė jautėsi likus viena šiame dideliame pasaulyje. Mergaitė užsisklendė savyje, su niekuo nebendravo, susirangydavo kur nors kampe ir verkdavo. Ji nekreipė dėmesio į kitų vaikų išdaigas, nepyko net tada, kai jie imdavo mėgdžioti ją ar šaipytis. Ji paprasčiausiai nebendravo su žmonėmis. Gamta – kas kita. Mergaitė mylėjo mišką ir jo gyventojus. Miškas jai atstojo namus, saulė – motiną, paukščiai – brolius ir seseris, kurių ji niekada neturėjo, gėlės ir medžiai buvo jos draugai, o mėnulis - tėvas. Vasarą ir pavasarį našlaitė per dienas klajojo po mišką. Pažino kiekvieną jo krūmelį, kiekvieną žolytę vadino vardu. Turėjo ir savo medį – liekną nediduką berželį, kuriam galėjo patikėti visas savo paslaptis ir svajones. Viena jų – pati didžiausia ir gražiausia – buvo neįgyvendinama. „ Noriu būti kartu su savo mama“ – kartojo mažylė. „ Tai neįmanoma“ – siūbavo pušys. „ To niekada nebus“ – kartojo mergaitei klevai. Bet ji tikėjo stebuklais. Maža širdelė plakė viltimi, kuri su kiekviena diena vis stiprėjo...
Vaikai kieme džiaugėsi žiemos teikiamos malonumais: kas rogutėmis nuo kalno leidosi, kas sniego gniūžtėmis mėtėsi. O gamta sniego negailėjo. Jis dideliais kąsniais biro žemėn, girgždėjo po kojom ir blizgėjo lyg būtų apibarstytas cukrum. Rodos, seilės, tuoj ims varvėti.
Nejučia atėjo vakaras. Visi susėdo Kūčių vakarienės. Nežinia kodėl, bet visi jautė, kad šis vakaras – ypatingas, kad kažkas turi atsitikti. Stebuklinga ramybė suvienijo visus: didelius ir mažus, berniukus ir mergaites, neklaužadas ir geruolius. Tarsi angelas būtų palietęs kiekvieno jų širdį.
Mūsų herojė – mažoji našlaitė – tuoj po vakarienės nuėjo gulti. Bet veltui vartėsi lovelėje, niekaip negalėjo užmigti. Ji pažvelgė pro langą – snaigės neskubėdamos krito žemyn. Jos sukosi, šoko ore ir krito ant palangės, prieš tai priglusdamos prie lango stiklo, tarsi norėdamos patekti vidun; danguje spindėjo daugybė mažų žvaigždelių, o pačiame viduryje švietė mėnulio pilnatis. Mergaitė pravirko: „Gerasis Dievuli, kodėl pasiėmei mano motutę? Kodėl palikai mane vieną šioj žemėj?“ – meldėsi ji. „ Motute, aš noriu pas tave! Aš noriu tave pamatyti ir apkabinti! Tučtuojau, šią akimirką! “ tik danguje išsipildys mano karščiausia svajonė, tik ten aš tikrai būsiu laiminga, manė našlaitė.
Ji nusprendė negaišti laiko ir keliauti tuojau pat. Neapsirengusi, tik su naktiniais marškiniais, basa, mergaitė leidosi į kelią. Norėjo kuo greičiau pasiekti motinos kapą.
Našlaitė ėjo. Viena. Per tamsų mišką.Tą patį mišką, kuris buvo jos prieglobstis ir užuovėja. Basos, nuo šalčio pamėlusios pėdos sniege vieną po kito spaudė pėdsakus. Kelyje nesimatė nė vieno žmogaus. Nė gyvos dvasios. Tik žvaigždės rodė kelią. O ji vis ėjo ir ėjo.
Pakilo stiprus vėjas. Prasidėjo pūga. Mergaitės kojelės visai sušalo. Ji ėjo klupdama, stiprus vėjas parversdavo ją į pusnį, tačiau našlaitė stengėsi iš paskutiniųjų. Sukaupusi likusias jėgas, kiekvieną žingsnį žengė taip, tarsi kovotų su likimu, tarsi tas žingsnis būtų visa lemiantis. Bet nepalūžo. Ji tvirtai tikėjo, kad Gerasis Dievulis padės susitikti su motute. Tikėjimas buvo jos šviesa, Meilė saugojo nuo šalčio, o Viltis rodė kelią.
Ir mergaitė pasiekė savo tikslą. Ji apsikabino šaltą antkapį, graudžiai pravirko... ir įvyko stebuklas. Našlaitė pakėlė ašarotas akis – prieš save pamatė savo brangiąją mamą, su ilgu baltu rūbu, apsuptą dangiškos šviesos. „ Motute! Aš myliu tave! “ – sušuko mergaitė ir puolė motinai į glėbį. Ji buvo tokia laiminga, koks tik begali būti laimingas žmogus. Netrukus iš dangaus nusileido angelai. Apdovanojo jas abi spindinčiais vainikais ir pasiėmė su savimi. Ten motina su dukra amžinai buvo kartu.
Tie, kas tuo metu buvo lauke, galėjo matyti, kaip danguje sužibo nauja maža žvaigždelė. Ji susijungė su didesne, buvusia šalia. Ta žvaigždė spindėjo taip ryškiai, kaip nė viena kita. O kelias, kuriuo mažoji ėjo, pasipuošė baltų lelijų žiedais, besiskleidžiančiais iš po sniego patalų.
Niekas neprisimena, kada tai įvyko. Gal vakar, gal prieš šimtą ar tūkstantį metų. Bet žmonės iki šiol vieni kitiems pasakoja šią istoriją kaip didžiausią Tikėjimo, Meilės ir Vilties pamoką.
Angelai nepasilieka žemėje – išpildę gerojo Dievo valią, jie tuoj grįžta pas jį, nes turi sparnus
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
Gaila, bet tokią dieną džiaugėsi ne visi vaikai. Ten, netoli miško, stūksojo vienišas ir niūrus pastatas. Tiesa, pavasarį ir vasarą, kai sužaliuodavo medžiai, pražysdavo gėlės, jis nebūdavo toks jau niūrus – kiemas prisipildydavo vaikų klegesio, džiaugsmo, šypsenų ir juoko. Tada ir medžiai būdavo laimingi, su kiekviena vaiko šypsenėle išleisdavo po naują gležną lapelį. Ir gėlės neliūdėdavo skinamos – jos jautėsi laimingos, kai jas raškydavo mažos mergaičių rankytės, nes žinojo, kad atneš mažiesiems daug džiaugsmo. Tačiau atėjus rudeniui, pradėjus kristi medžių lapams ir į žemę grįžus lietui, nuvysdavo iki tol žydėjusios gėlės, iš vaikų veidų ir širdžių dingdavo džiaugsmas, o pastatas vėl tapdavo niūrus ir nepastebimas praeivių.
Ten gyveno vaikai, kuriems tėveliai niekada negalės Kalėdoms padovanoti spalvotų traukinukų, verkti mokančių lėlių ar medinių kaladėlių. Jie paprasčiausiai neturi tėvų. Jie – našlaičiai. Šiems vaikams prieš miegą pasakas seka tik rūpestingos auklėtojos, kurios kaip įmanydamos stengiasi vykdyti neįmanomą misiją – atstoti tiems vaikeliams mamas. O koks gi gali vaikas užaugti be motinos? Jis niekada nesužinos ką reiškia tas šventas jausmas – motinos meilė. Jo širdis niekada nenustos liūdėti ir ilgėtis.
Tuose vaikų namuose gyveno maža mergaitė, kuri prieš dvejus metus neteko brangiausio pasaulyje žmogaus – motinos. Sunku žodžiais nusakyti, kaip vargšelė jautėsi likus viena šiame dideliame pasaulyje. Mergaitė užsisklendė savyje, su niekuo nebendravo, susirangydavo kur nors kampe ir verkdavo. Ji nekreipė dėmesio į kitų vaikų išdaigas, nepyko net tada, kai jie imdavo mėgdžioti ją ar šaipytis. Ji paprasčiausiai nebendravo su žmonėmis. Gamta – kas kita. Mergaitė mylėjo mišką ir jo gyventojus. Miškas jai atstojo namus, saulė – motiną, paukščiai – brolius ir seseris, kurių ji niekada neturėjo, gėlės ir medžiai buvo jos draugai, o mėnulis - tėvas. Vasarą ir pavasarį našlaitė per dienas klajojo po mišką. Pažino kiekvieną jo krūmelį, kiekvieną žolytę vadino vardu. Turėjo ir savo medį – liekną nediduką berželį, kuriam galėjo patikėti visas savo paslaptis ir svajones. Viena jų – pati didžiausia ir gražiausia – buvo neįgyvendinama. „ Noriu būti kartu su savo mama“ – kartojo mažylė. „ Tai neįmanoma“ – siūbavo pušys. „ To niekada nebus“ – kartojo mergaitei klevai. Bet ji tikėjo stebuklais. Maža širdelė plakė viltimi, kuri su kiekviena diena vis stiprėjo...
Vaikai kieme džiaugėsi žiemos teikiamos malonumais: kas rogutėmis nuo kalno leidosi, kas sniego gniūžtėmis mėtėsi. O gamta sniego negailėjo. Jis dideliais kąsniais biro žemėn, girgždėjo po kojom ir blizgėjo lyg būtų apibarstytas cukrum. Rodos, seilės, tuoj ims varvėti.
Nejučia atėjo vakaras. Visi susėdo Kūčių vakarienės. Nežinia kodėl, bet visi jautė, kad šis vakaras – ypatingas, kad kažkas turi atsitikti. Stebuklinga ramybė suvienijo visus: didelius ir mažus, berniukus ir mergaites, neklaužadas ir geruolius. Tarsi angelas būtų palietęs kiekvieno jų širdį.
Mūsų herojė – mažoji našlaitė – tuoj po vakarienės nuėjo gulti. Bet veltui vartėsi lovelėje, niekaip negalėjo užmigti. Ji pažvelgė pro langą – snaigės neskubėdamos krito žemyn. Jos sukosi, šoko ore ir krito ant palangės, prieš tai priglusdamos prie lango stiklo, tarsi norėdamos patekti vidun; danguje spindėjo daugybė mažų žvaigždelių, o pačiame viduryje švietė mėnulio pilnatis. Mergaitė pravirko: „Gerasis Dievuli, kodėl pasiėmei mano motutę? Kodėl palikai mane vieną šioj žemėj?“ – meldėsi ji. „ Motute, aš noriu pas tave! Aš noriu tave pamatyti ir apkabinti! Tučtuojau, šią akimirką! “ tik danguje išsipildys mano karščiausia svajonė, tik ten aš tikrai būsiu laiminga, manė našlaitė.
Ji nusprendė negaišti laiko ir keliauti tuojau pat. Neapsirengusi, tik su naktiniais marškiniais, basa, mergaitė leidosi į kelią. Norėjo kuo greičiau pasiekti motinos kapą.
Našlaitė ėjo. Viena. Per tamsų mišką.Tą patį mišką, kuris buvo jos prieglobstis ir užuovėja. Basos, nuo šalčio pamėlusios pėdos sniege vieną po kito spaudė pėdsakus. Kelyje nesimatė nė vieno žmogaus. Nė gyvos dvasios. Tik žvaigždės rodė kelią. O ji vis ėjo ir ėjo.
Pakilo stiprus vėjas. Prasidėjo pūga. Mergaitės kojelės visai sušalo. Ji ėjo klupdama, stiprus vėjas parversdavo ją į pusnį, tačiau našlaitė stengėsi iš paskutiniųjų. Sukaupusi likusias jėgas, kiekvieną žingsnį žengė taip, tarsi kovotų su likimu, tarsi tas žingsnis būtų visa lemiantis. Bet nepalūžo. Ji tvirtai tikėjo, kad Gerasis Dievulis padės susitikti su motute. Tikėjimas buvo jos šviesa, Meilė saugojo nuo šalčio, o Viltis rodė kelią.
Ir mergaitė pasiekė savo tikslą. Ji apsikabino šaltą antkapį, graudžiai pravirko... ir įvyko stebuklas. Našlaitė pakėlė ašarotas akis – prieš save pamatė savo brangiąją mamą, su ilgu baltu rūbu, apsuptą dangiškos šviesos. „ Motute! Aš myliu tave! “ – sušuko mergaitė ir puolė motinai į glėbį. Ji buvo tokia laiminga, koks tik begali būti laimingas žmogus. Netrukus iš dangaus nusileido angelai. Apdovanojo jas abi spindinčiais vainikais ir pasiėmė su savimi. Ten motina su dukra amžinai buvo kartu.
Tie, kas tuo metu buvo lauke, galėjo matyti, kaip danguje sužibo nauja maža žvaigždelė. Ji susijungė su didesne, buvusia šalia. Ta žvaigždė spindėjo taip ryškiai, kaip nė viena kita. O kelias, kuriuo mažoji ėjo, pasipuošė baltų lelijų žiedais, besiskleidžiančiais iš po sniego patalų.
Niekas neprisimena, kada tai įvyko. Gal vakar, gal prieš šimtą ar tūkstantį metų. Bet žmonės iki šiol vieni kitiems pasakoja šią istoriją kaip didžiausią Tikėjimo, Meilės ir Vilties pamoką.
Angelai nepasilieka žemėje – išpildę gerojo Dievo valią, jie tuoj grįžta pas jį, nes turi sparnus
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)