Vakaru pasaulyje kur tokia ryski intelekto ir technologiju pazanga, kartu pastebima ir jausmu bei emociju dirvos erezija, baisus susvetimejimas, nesugeba isreiksti jausmu. Nebera laiko suvokti tikraja ivykiu verte, nes visur matyti tik isore, o ne vidine tikrove.Beje ir vertybes nunai tik demonstruojamos, bet tai dar nereiskia, kad jos puoselejamos.
Musu epocha turtinga ivikiu, bet skurdi emociju.Modernus gyvenimas isplete galimybes pazinti, taciau zmogiskuosius santykius apsunkino ir padare pavirsutiniskus. Ir meilei, deje ne kiek nepadeda greiciau pasiekiami lytiniai santykiai.Apie meile daug kalbama ir rasoma, o tikroveje mylima mazai, lygiai taip pat mazai ir sulaukiama meiles, nes nesugebama paklusti vidiniams emovciniams poreikiams.Is tikruju esminis zmogaus poreikis-pranesti apie save kitiems; meile yra vienas svarbiausiu zmoniu suartejimo keliu.Beda ta kad myledamas galvoji, jog viskas klostosi puikiai, nes meile isaugina sparnus.Maza to, papildo isitikinimas, kad myleti lengva, sunku tik rasti partneri.Svarbu ne tiesiog rasti partneri, o rasti tinkama partneti.Mums pritruksta zodziu meilei issakyti, veiksmu-isreiksti, gilumos-puoseleti.Meile gimsta is svajones, bet minta tikrove.Zodis meile daznai vartojamas netiksliai, juo neretai pavadinamas lytinis geismas ar isimylejimas, nors siandien ir maziau tuokiamasi is aisrtos ar susizavejimo-juos galima isgyventi ir iki vedybu, neistengiant atrasti kito zmogaus, jo vidaus, jo vidinio pasaulio ritmo,-kartais mylima bijantis meiles, nes tai esa pernelyg stiprus jausmas.Sitaip anksciau ar veliau atsiduriama savo paciu emocineje tustumoje, ypac tada, kai isgyvenama del nesekmingos meiles. Nepritariu tiems, kurie iesko iseities is isoriniu ir vidiniu sunkumu kur nors kitur, o ne savyje, nepasitelkdami savo galiu, daugelis nemegina patys kurti savo gyvenima, o laukia stebuklu is isores...
Aistra-tai mylint atsiduoti kito meilei. Troksti meiles- ne nuodeme.Deja pasibaigus vienai meilei, ne visada uz duru laukia kita...Taciau svarbu nebijoti baimes.Meiles nuotykis pakelia zmogu jo paties akyse, nes patvirtina jo gundymo galia.Malonumo buti kartu stiprumas ir yra teisingas metas, rodantis meiles jausmo intensyvuma.
Dazniai grazesne yra ta meile, kuri nebuvo isragauta.Pirmiausia suartekime dvasiskai, o ne fiziskai, "prinokes vaisius bus saldesnis".Kai kurie dalykai turi uzaugti sirdyje .Juk bet koks jausmas yra stipresnis, jei isgyvenamas dviese.Kai zmones myli vienas kita, jie troksta ta jausma isreiksti, issakyti vienas kitam ir klausytis.Kas myli tas niekad neleis kad mylimasis prasytu meiles.Jis duos neprasytas, gerai zinodamas, kokios meiles reikia mylimajam.
Geismas atsiranda arba is pirmo zvilgsnio;) arba nekyla niekados.Grauziasi tas kas nepabande, gailisi tas kas atsisake.Myleti tai neatsisakyti laisves, -tai pasirinkti aukstesni malonuma, didesni geri.
Meile ir aistra nera tapacios.Galima patirti meile, bet nepazinti aistros. Lytinis gyvenimas taip pat yra budas pazinti vienas kita tai dvieju kunu kalba. Kadangi kunas pasako daugiau nei zodziai, o gestyai gali buti iskalbingesni uz kalba. Buti meiluziu reiskia vogti kito meile. Lytiniai santykiai dabar pradedami per pirmus tris susitikimus. Meile griauna, bet kokias sianas. Vienisumo nasta dar sunkesne, kai salia yra zmogus, kuris neuzpildo jokios tustumos.
Dabar suki "viska ir kuo greiciau" pakreite samoningas suvokimas, kad reikia tureti kantrybes ir atkaklumo, norint sukurti svarbiusdalykus ir tapti savo gyvenimo kureju. Taigi kaip niekad moksliskai pasakyta teigiantis kad zmogumi ne gimstama, o tampama. Kas nori islikti savimi, turi dalies saves atsisakyti.
Kas peikia ar atsisako meiles, tas nesugeba myketi sveikai-aukodamas ir dovanodamas save. Zmogus turi buti priimtas toks, koks yra, o ne vertinamas uz tai ka turi ar kuo dedasi. Myleti tai perzengti savo ribas. Ramybe ateina, kai atrandi savo gyvenimo prasme. Nera pasitikejimo nera ir meles. Myleti -tai perzengti pacius save ir atasiverti kitiems, nors kartais, deja, sitaip patenkama i kitu itaka. Nepakanka tureti sirdi.Reikia kad sirdis klausytu jausmu ir emociju.Kuo maziau mums reikia daigtu tuo turtingesni esame.Zmones gali issigelbeti tik tada, kai tvirtai laikosi jiems istiestos rankos.Kai manoma kad mylint galima pakeisti zmogu, isties neivertinamos galimybes savos.
Vaikydamiesi sekmes ir valdzios tolstame nuo saves ir jeigu kas nors paklaustu ka mes reiskiame patys sau, atsakymo turbut nezinotume.
Pasitaiko, kad staiga atsipeikejame is stingulio ir pamatome, kad nesame tokie kokie maneme esa, arba labai nutole nuo kelio kuriuo ketinome eiti.Tuomet pamatome, kokie mes dvasios elgetos.Tai blogiau nei neturtas, nes liudija, kad nesugebame kitiems skirti demesio, laiko, meiles silumos,solidarumo.Suprantame, kad meile reikia myleti, kad sunku buti geriems, ypac su tais kurie nieko gero negali mums duoti, bet tuo tarpu galime buti demesingi ir nuosirdus tiems, kurie mums reikalingi.Taip pat jei labiau vienas kita myletume, tikriausiai likimas butu mums malonesnis-mes padarytume malonesni.
Knyga Baime myleti
Turbūt nėra pasaulyje tokios patiriamos emocijos,kurios nebūtų galima palyginti su kokiu nors gamtos reiškiniu.Tereikia mokėti įsižiūrėti į gamtą, susilieti su ja ir gyventi gamtos ritmu, jos nuotaikomis. Turėti vaizduotę bei nebijoti į pasaulį žvelgti vaiko akimis. Tai, kas vaikiška, nėra gėdinga.Likimas mums duoda dvi spalvas – juodą ir baltą. O visos kitos – mūsų rankose. Ir tik nuo mūsų priklauso, kokį paveikslą nutapysime.
2009 m. sausio 18 d., sekmadienis
Reikia daug drąsos mylėti ir leisti būti mylimam
„Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja. Pro Šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo, ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą savo gyvenimą nebuvo girdėjęs nei Asilas, nei Fleita.
Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą. Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esa, ir prašo meilės iš kitu, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai – prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys… Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti.
Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam.“
Nesuprasdami, kas pasidarė, - mat buvo ne itin didelio proto, nors proto galia abu ir tikėjo, - kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per jų liūdną gyvenimą. Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esa, ir prašo meilės iš kitu, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai – prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys… Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti.
Ne mažiau drąsos reikia ir leistis būti mylimam.“

Tarpelis (Bruno Ferrero)
Paminklinių akmenų graveris, nuleidęs ražiklį, atsipūtė: „Baigiau“.
Užsakovas atidžiai apžiūrėjo akmenį, savo tėvo nuotrauką ir dvi datas- 1916 ir 2000, kurias skyrė mažytis dviejų centimetrų tarpelis. Pakraipęs galvą tarė:
-Nežinau, kaip jums paaiškinti, bet šis tarpelis man atrodo per mažas. Matote, mano tėvo gyvenimas buvo ilgas, visavertis, turiningas. Norėčiau, kad čia atsispindėtų gausioje šeimoje prabėgusi jo vaikystė, žalumoje skendintis gimtasis kaimas su plačiomis galvijų ganyklomis, sunkūs žemės ūkio darbai, džiugesys nuėmus puikų derlių, rūpesčiai dėl vasaros audrų, sausros… Po to-karo metai, uniformos, išdavystės, sužeidimas, pabėgimas iš nelaisvės, susitikimas su mano motina… Gimstantys ir augantys vaikai, jų vedybos, vienas po kito pasaulį išvystantys vaikaičiai… Galiausiai giedra senatvė, liga, tai pat meilė, šiluma, neblėstanti energija, gyvenimo aistra, nuoširdus triūsas, nerimas, skausmai, džiaugsmai…
Graveris dėmesingai klausėsi. Po to paėmęs ražiklį ir plaktuką keturiais greitais judesiais beveik puse centimetro praplėtė tarpelį tarp gimimo ir mirties datos.
Atsigręžęs į žmogų paklausė:
-Ar dabar geriau?
Gyvenimas - ne tarpelis tarp dviejų datų…
Užsakovas atidžiai apžiūrėjo akmenį, savo tėvo nuotrauką ir dvi datas- 1916 ir 2000, kurias skyrė mažytis dviejų centimetrų tarpelis. Pakraipęs galvą tarė:
-Nežinau, kaip jums paaiškinti, bet šis tarpelis man atrodo per mažas. Matote, mano tėvo gyvenimas buvo ilgas, visavertis, turiningas. Norėčiau, kad čia atsispindėtų gausioje šeimoje prabėgusi jo vaikystė, žalumoje skendintis gimtasis kaimas su plačiomis galvijų ganyklomis, sunkūs žemės ūkio darbai, džiugesys nuėmus puikų derlių, rūpesčiai dėl vasaros audrų, sausros… Po to-karo metai, uniformos, išdavystės, sužeidimas, pabėgimas iš nelaisvės, susitikimas su mano motina… Gimstantys ir augantys vaikai, jų vedybos, vienas po kito pasaulį išvystantys vaikaičiai… Galiausiai giedra senatvė, liga, tai pat meilė, šiluma, neblėstanti energija, gyvenimo aistra, nuoširdus triūsas, nerimas, skausmai, džiaugsmai…
Graveris dėmesingai klausėsi. Po to paėmęs ražiklį ir plaktuką keturiais greitais judesiais beveik puse centimetro praplėtė tarpelį tarp gimimo ir mirties datos.
Atsigręžęs į žmogų paklausė:
-Ar dabar geriau?
Gyvenimas - ne tarpelis tarp dviejų datų…
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)