Pašnekesys

Norėčiau tokio jaukaus pašnekesio,
na žinai, lyg kalbėtume prancūziškai, bet vis pritrūkstant žodžių.

O šalia vėstų arbata,
o jos apelsinmedžio aitrumas vis sklandytų ore.
Tokio nuoširdaus pašnekesio,

su lengvom šypsenom, judančiais pirštų galiukais.
Bet kalbėtumem tik apie nerūpestingumą. Nieko rimto.

Gal net netyčia paliečiau arbatą, bemirkant mėtinį saldainį.
Taip visai netyčia

Ateina vakaras

Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…

…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką - gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…

Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka

Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.


Robertas Danys

Moterys :))