Vytė nemunėlis
Ten miške, kur ėglės ošia,
Po pušim sena, sena
Buvo meškinas Rudnosis,
Rudnosienė – jo žmona.
Ir turėjo jie meškiuką,-
Rudnosiuką, kaip ir jie, -
Buvo jis dar be kelnyčių
Ir bėgiojo tik namie.
Vakare, kai tėtis grįžta,
Kai visa šeima namuos,
Sėdi jis šiltam namely,
Klauso pasakų mamos.
Nors už durų švilpia vėjas,
Staugia vilkas už langų, -
Rudnosiukui su tėveliais
Šilta, gera ir smagu.
Šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu
Rudanosis takeliu –
Reiks miške jam apžiūrėti
Šimtas bičių avilių.
Kad linksmiau būt iškeliauti,
Palydės jį ir mama,
Rudnosiuką linksmučiuką
Sau ant rankų nešdama.
- Tėti, - sako Rudnosiukas, -
Daug medaus prikopinėk.
Bitė jei norės įgelti,
Šok iš medžio, bėk ir rėk !
-Kam man bėgti, kam man rėkti,
Man bitelė neįgels:
Stori mano kailinėliai
–Kur tik lįs, ten įsivels.
Iš medučio bus midučio,
Bus saldainių daug skanių,
-Pavaišinsim saug svetelių,
Daug žvėrelių giminių.
Pavaišinsim vilką-Pilką,
Šarką-Tarką, žvirbliukus,
Pavaišinsim, apdalinsim
Ir gerus žmonių vaikus.
Nepasisekė Rudnosiui
Pas pilkąsias biteles:
Pusė žando jam sukando
Ir subadė rankeles...
Vos įlindo jis į drevę,
Vos tik ims medaus ieškot,
„Tuk-tuk-tuk“ kažin koks kalvis
Kad pradės akin kapot,
Kad pradės kažkas į žandą
Kaip su adatom badyt,
-Nesuspėjo Rudanosis
Nė „labryt“ jam pasakyt.
Nesuspėjo Rudanosis
Nė „sudie“ gerai ištart
Kaip jį šimtas bitinėlių
Ant šakos pradėjo kart...
Bet kiškelis daktarėlis
Bėgo gydyt žvirbliukus
–Ir pamatė jis Rudnosį
Kabalduojant ant šakos.
Ranką, žandą jam aprišo,
Jodu patepė storai,
O Rudnosis tarė :
- Ačiū,Ačiū šimtąkart tikrai...
-Iš medaus nevirsi košės,
Iš medaus nebus dešros,
-Tarė meškinas Rudnosis,
Išsikapstęs iš ligos.
Tris savaites išgulėjo,
Raiščių raiščiai ant akių,
O kiek karščio jis turėjo!
Šimtą dešimt be penkių!
Riešutėliais tik maitinos,
Voverytės atneštais,
Cukrumi apibarstytais,
Saldžiam piene išvirtais.
Mat, visas bites pardavęs,
Susikrapštęa pinigų,
Pirko ožką jis iš vilko
–Seną, žilą, be ragų…
O ožkelė!.. blogo žodžio
Negali žmogus sakyt:
Duoda pieno Rudnosienei
Po du puslitrius kasryt.
Piene verda baravykai
Ir košelė avižų,
Pieną maukia Rudnosiukas,
Net žiūrėt į jį gražu!
Pažadėjo Rudnosiukui
Kartą grybų košės duot
–“Eik”, jis prašo Rudnosienę,
“Eik”, mamyt, man pagrybuot..
”Ir atsakė jam mamytė:
-Vaike, niekų neplepėk.
Ne ‘grybuoja’, o ‘grybauja’,
-Taip, kaip reikia, taip kalbėk.
Šieną pjauna, morkas rauna,
Bulves kasa… - tai žinok…
O kol aš iš miško grįšiu,
Niekur neik, namus dabok!
Pilnas miškas kiškių-piškių,
Pilnas varnų, vanagų,
-Jei nenori, kad pagriebtų,
Nekišk nosies iš namų!
-Tai mamyte, - Rudnosiukas
Tarė, - neik tu, negrybauk,
Tu krepšelin kiškį-piškį,
Varną, vanagą pagauk.
-Ne, kalbėjo Rudnosienė,
Dar sustojus tarpdury,
-Varnos, vanagai teskraido,
-Mums ir grybai bus geri.
Kas ten rauda vidur girios.
Kas ten verkia: - “Hu-hu-hu…”
Net zylelės nusiminę
Ir geneliui net graudu…
Ar ten briedžiai taip vaitoja,
Ar ten lapės, ar vilkai,
Ar kokie šeši sustoję
Kaukia negeri vaikai?..
Ne, ne briedžiai, ne vilkeliai,
Ne kokie vaikai šeši,
-Tai meškiukas Rudnosiukas,
Jį pažįstam mes visi.
Tai meškiukas taip dūduoja
Ant storųjų: - Hu-hu-hū…
Rudnosiukas aimanuoja
Ant laibųjų:- Ai, baugu…
“Niekur neik”, - mamytė sakė,
O aš jos nepaklausiau…
Jei namo nebesugrįšiu,
Oi, dar gali būt baisiau…
-Meškiau, - tarė voverytė,
-Cit, pakaks, nebedūduok,
Aš žinau, kur gyveni tu,
Na, eime, tik ranką duok!
Pilną krepšį baravykų
Rado girioje mama.
-Visai žiemai pridžiovinsim,
-Tarė sūnui ji linksma.
O meškiukas Rudnosiukas:
-Nedžiovinkim,- sako: - ne!
Kumpai, dešros ir ožiukai
Tegu smilksta kamine.
Tie ‘ožiukai’, kur dviem kojom,
Kur bėgioja be ragų,
Tie ‘ožiukai’, kur kankina
Daug neklaužadų vaikų.
Kai pasvils jų ilgos barzdos,
Kai pabliaus jie “me-ke-ke”,
Kiek tik kojos neša, maus jie
Pasislėps kur nors miške.
Baravyką pasodinkim
Kur kamputy ant grindų,
-Gal pernakt išaugs iš vieno
Man baravykiukai du…
Ėmė juoktis Rudnosienė:
-Pats grybukas tu esi!..
Kai tave aš pasodinsiu,
Man meškiukai Rudnosiukai
Gal išaugs kokie šeši?..
Grįžo meškinas iš girios,
Atsisėdo pailsėt,
-O už lango kažkas kranksi,
Kažkas burba sau, girdėt:
„Kur gyvena ta Rudnosių
Meškinų visa šeima,
-Tas meškiukas Rudnosiukas
Ir jo tėtis su mama?..“
-O iš kur atkeliavai tu
Ir koks paukštis tu esi?
Prašom sėst kur nors ant lango,
Ką snape čionai neši?
-Laba diena, - tarė varnas
Jau nudžiugusiu balsu“
-Esu mokytojo tarnas,
Tamstai laišką jo nešu.
-Iš tikrųjų! Ką galėtų
Man tame laiške rašyt?..
–Ir pradėjo Rudanosis
Pamažu šiaip taip skaityt:
“Nuo pir-mos die-nos rugsėjo
Pir-mą sky-rių atdarau,
Savo sūnų Rudnosiuką
Man atvežti įsakau!”
Dar visi viščiukai miega,
Kas ten skuba takučiu?
Šviečia mėlynos kelnytės
Ir krepšelis ant pečių.
Tai pradėjo Rudnosiukas
Į mokyklą bėgt kasryt,
Su kitais draugais meškiukais
A B C rimtai skaityt.
Niekad klasėj nesibels jis,
Su draugais vilkais nestaugs,
-Iš meškiuko Rudnosiuko
Tikras meškinas išaugs!
O gerumas! O gudrumas!
Negali atsistebėt.
Ir su mokytoju moka
Jis gražiai pasikalbėt.
Sako: - Mokytojau, kalba
Mano skyriaus mokiniai,
Kad skaityti jums nereikia
–Skaito jūsų akiniai…
Bet jei aš juos užsidėčiau,
Ar skaitytų už mane?
-Kol raidžių dar nepažįsti,
-Tarė mokytojas: - ne!
Vakare, kai tėtis miega,
Kai visa šeima namuos,
Eina gult ir Rudnosiukas
–Ir šiltoj, minkštoj lovelėj
Klauso pasakų mamos.
Klauso pasakų ausytės,
Mato akys pro miegus:
Skrenda skrenda angelėliai,
Nešdami vaikams sapnus…
