2008 m. spalio 26 d., sekmadienis

LAIKAS ARBATAI ATEINA

Kai širdyje šventė
Kai klausaisi nuobodžių eilėraščių
Kai tavo mintys painios
Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą
Kai muzika nutyla
Kai paskęsti vienatvėje
Kai gyveni aukštuomenės gyvenimą
Kai kalbiesi vėlų vakarą
Kai lauki genialios minties Miegamojo tyloje
Priimant garbų svečią ar žavingas merginas
Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės
Kai šviečia saulė Kai apniukęs dangus
Kai stebi valtis, plaukiančias upe

Miško tankmėje, medžio pavėsyje
Gėlėms pražystant
Karstą dieną, šalia lotoso žiedų
Uždegant smilkalą kieme
Kai vaikai apleido namus
Kai lankaisi nuošalioje šventykloje
Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus...

Ateina laikas arbatai...

2008 m. spalio 22 d., trečiadienis

MIRTIES GALIA

Moteris, išėjusi iš centrinio pašto sustingo vietoje kaip suparalyžuota. Ji pamatė bėgantį per kelią vaiką, kurį, tą pat akimirką pakėlė į orą žviegiantis lengvasis automobilis. Vaikas nuskriejęs, lyg nepilnas bulvių maišas dešimtį metrų ore žnektelėjo ant asfalto.
----

Vakare, jos devynmečiai dvyniai, žaisdami dideliu pripučiamu kamuoliu kambaryje, kliudė brangią vazą, stovėjusią sekcijos lentynoje, kurią jai padovanojo, jau prieš dešimt metų mirusi jos tėvo mama, šių dvynių prosenelė. Vaza nukrito ant grindų ir išsiskaidė į dešimtis keramikinių šukių - lyg mozaikos akmenėlių. Berniukai apmirė vietoje, žiūrėdami į ją išpūstomis akimis, kaltu, kartu paklusniu, su viskuo sutinkančiu žvilgsniu, ir laukė. Tik kamuolys dar tebešokčiojęs, šen bei ten, atsirito prie jos kojų ir sustojo.

Ji žiūrėjo į juos, į jų išsigandusias akis, ir vietoj to, kad pradėtų bartis, staiga kažkaip švelniai nusišypsojo, o paskui, kaip lietaus liūtis po sekinančios sausros pradėjo lietis ašaros. Ji pasilenkė ir kažkaip keistai, lyg kažką gyvą apkabindama, lyg mažą vaiką, pakėlė kamuolį, lyg glaudė jį prie savęs, ir tiktai verkė.
- mes atsiprašome, - pasakė vienas jų, bet atrodė, kad ji jo negirdi. - kaip gerai, kad jūs esate, - pagaliau apsiraminusi pasakė moteris lyg jiems, lyg sau, lyg orui, atsidusdama. - Mes niekur ir nebuvom išėję, - truktelėjęs pečiais, šiek tiek suglumęs, lyg ir klausdamas ištarė brolis... Ir jie pradėjo juoktis. Jie rinko tas keramikines šukes parklupę ant kelių visi trys, ir kažko juokėsi, taip linksmai rinkdami sudužusios, nepaprastos vazos šukes, ir tik tėvas, ką tik įėjęs pro duris, ir pamatęs reginį, negalėjo to suprasti - ko jie tokie laimingi...

2008 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

5 Sniego požymiai

Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.

Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.

Kai berniukas papasakojo apie tai tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
- Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išpuikėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula ?
Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego ?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.
bet berniukas įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
- Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be prestogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį "sniegas".
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.
- Sniegas tau siejasi su visais šitais dalykais ? - paklausė tėvas.
- Jis įkūnija dar daugiau.
Tą naktį berniuko tėvas suprato, jog eilėraščių neužteks, kad sūnaus akys pasisotintų sniego grožiu.

Pienių vynas

Jis išsiėmė geltoną penkiacentį bloknotą. Išsiėmė geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvertė bloknotą. Lyžtelėjo pieštuką.

- Žinai, Tomai, - tarė jis, - tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užsirašinėsiu. Tu tikriausiai nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.

- Ką gi, pavyzdžiui?

- Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.

- O kita?

- Kita – tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.

- Pavyzdžiui, valgom alyvas?

- Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.

- Na, tik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, ką tik reikia žinoti!

- Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus“. Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.

- Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?

- Kad aš gyvas.

- Oho, tai bent naujiena!

- Kad galvoju apie tai, jaučiu tai – man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas – tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš padalysiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS“. Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI“, o gal „SUVOKIMAI“ – juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI“, ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ“ skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu, kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS“. Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį“. <...> Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai – ir man pasakyk savo mintis.

- O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. O po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų. Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.

- Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo.- Dagas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas).- Na, pakartok dar sykį.

- Pasaulyje yra penki milijonai medžių, o po kiekvienu jų – šešėlis...

R.Bradbury „Pienių vynas“
Vert. G.Kirvaitis

Be Tavęs...

Be tavęs - tik pilkas akmenėlis,
Tik begęstanti ugnelė pakely,
Be tavęs - tik slystantis šešėlis
Vakarėjančiame vandeny.

Tik trapus grumstelis vidur kelio,
Tik takelio siauro atplaiša,
Be tavęs esu tiktai dulkelė
Šalto vakaro pabaigoje.


(Eglė Brazdžiūnienė)

2008 m. spalio 8 d., trečiadienis

Meškiukas Rudnosiukas

Vytė nemunėlis

Ten miške, kur ėglės ošia,
Po pušim sena, sena
Buvo meškinas Rudnosis,
Rudnosienė – jo žmona.


Ir turėjo jie meškiuką,-
Rudnosiuką, kaip ir jie, -
Buvo jis dar be kelnyčių
Ir bėgiojo tik namie.


Vakare, kai tėtis grįžta,
Kai visa šeima namuos,
Sėdi jis šiltam namely,
Klauso pasakų mamos.

Nors už durų švilpia vėjas,
Staugia vilkas už langų, -
Rudnosiukui su tėveliais
Šilta, gera ir smagu.

Šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu
Rudanosis takeliu –
Reiks miške jam apžiūrėti
Šimtas bičių avilių.

Kad linksmiau būt iškeliauti,
Palydės jį ir mama,
Rudnosiuką linksmučiuką
Sau ant rankų nešdama.

- Tėti, - sako Rudnosiukas, -
Daug medaus prikopinėk.
Bitė jei norės įgelti,
Šok iš medžio, bėk ir rėk !

-Kam man bėgti, kam man rėkti,
Man bitelė neįgels:
Stori mano kailinėliai
–Kur tik lįs, ten įsivels.

Iš medučio bus midučio,
Bus saldainių daug skanių,
-Pavaišinsim saug svetelių,
Daug žvėrelių giminių.

Pavaišinsim vilką-Pilką,
Šarką-Tarką, žvirbliukus,
Pavaišinsim, apdalinsim
Ir gerus žmonių vaikus.

Nepasisekė Rudnosiui
Pas pilkąsias biteles:
Pusė žando jam sukando
Ir subadė rankeles...

Vos įlindo jis į drevę,
Vos tik ims medaus ieškot,
„Tuk-tuk-tuk“ kažin koks kalvis
Kad pradės akin kapot,

Kad pradės kažkas į žandą
Kaip su adatom badyt,
-Nesuspėjo Rudanosis
Nė „labryt“ jam pasakyt.

Nesuspėjo Rudanosis
Nė „sudie“ gerai ištart
Kaip jį šimtas bitinėlių
Ant šakos pradėjo kart...

Bet kiškelis daktarėlis
Bėgo gydyt žvirbliukus
–Ir pamatė jis Rudnosį
Kabalduojant ant šakos.

Ranką, žandą jam aprišo,
Jodu patepė storai,
O Rudnosis tarė :
- Ačiū,Ačiū šimtąkart tikrai...

-Iš medaus nevirsi košės,
Iš medaus nebus dešros,
-Tarė meškinas Rudnosis,
Išsikapstęs iš ligos.

Tris savaites išgulėjo,
Raiščių raiščiai ant akių,
O kiek karščio jis turėjo!
Šimtą dešimt be penkių!

Riešutėliais tik maitinos,
Voverytės atneštais,
Cukrumi apibarstytais,
Saldžiam piene išvirtais.

Mat, visas bites pardavęs,
Susikrapštęa pinigų,
Pirko ožką jis iš vilko
–Seną, žilą, be ragų…

O ožkelė!.. blogo žodžio
Negali žmogus sakyt:
Duoda pieno Rudnosienei
Po du puslitrius kasryt.

Piene verda baravykai
Ir košelė avižų,
Pieną maukia Rudnosiukas,
Net žiūrėt į jį gražu!

Pažadėjo Rudnosiukui
Kartą grybų košės duot
–“Eik”, jis prašo Rudnosienę,
“Eik”, mamyt, man pagrybuot..

”Ir atsakė jam mamytė:
-Vaike, niekų neplepėk.
Ne ‘grybuoja’, o ‘grybauja’,
-Taip, kaip reikia, taip kalbėk.

Šieną pjauna, morkas rauna,
Bulves kasa… - tai žinok…
O kol aš iš miško grįšiu,
Niekur neik, namus dabok!

Pilnas miškas kiškių-piškių,
Pilnas varnų, vanagų,
-Jei nenori, kad pagriebtų,
Nekišk nosies iš namų!

-Tai mamyte, - Rudnosiukas
Tarė, - neik tu, negrybauk,
Tu krepšelin kiškį-piškį,
Varną, vanagą pagauk.

-Ne, kalbėjo Rudnosienė,
Dar sustojus tarpdury,
-Varnos, vanagai teskraido,
-Mums ir grybai bus geri.

Kas ten rauda vidur girios.
Kas ten verkia: - “Hu-hu-hu…”
Net zylelės nusiminę
Ir geneliui net graudu…

Ar ten briedžiai taip vaitoja,
Ar ten lapės, ar vilkai,
Ar kokie šeši sustoję
Kaukia negeri vaikai?..

Ne, ne briedžiai, ne vilkeliai,
Ne kokie vaikai šeši,
-Tai meškiukas Rudnosiukas,
Jį pažįstam mes visi.

Tai meškiukas taip dūduoja
Ant storųjų: - Hu-hu-hū…
Rudnosiukas aimanuoja
Ant laibųjų:- Ai, baugu…

“Niekur neik”, - mamytė sakė,
O aš jos nepaklausiau…
Jei namo nebesugrįšiu,
Oi, dar gali būt baisiau…

-Meškiau, - tarė voverytė,
-Cit, pakaks, nebedūduok,
Aš žinau, kur gyveni tu,
Na, eime, tik ranką duok!

Pilną krepšį baravykų
Rado girioje mama.
-Visai žiemai pridžiovinsim,
-Tarė sūnui ji linksma.

O meškiukas Rudnosiukas:
-Nedžiovinkim,- sako: - ne!
Kumpai, dešros ir ožiukai
Tegu smilksta kamine.

Tie ‘ožiukai’, kur dviem kojom,
Kur bėgioja be ragų,
Tie ‘ožiukai’, kur kankina
Daug neklaužadų vaikų.

Kai pasvils jų ilgos barzdos,
Kai pabliaus jie “me-ke-ke”,
Kiek tik kojos neša, maus jie
Pasislėps kur nors miške.

Baravyką pasodinkim
Kur kamputy ant grindų,
-Gal pernakt išaugs iš vieno
Man baravykiukai du…

Ėmė juoktis Rudnosienė:
-Pats grybukas tu esi!..
Kai tave aš pasodinsiu,
Man meškiukai Rudnosiukai
Gal išaugs kokie šeši?..

Grįžo meškinas iš girios,
Atsisėdo pailsėt,
-O už lango kažkas kranksi,
Kažkas burba sau, girdėt:

„Kur gyvena ta Rudnosių
Meškinų visa šeima,
-Tas meškiukas Rudnosiukas
Ir jo tėtis su mama?..“

-O iš kur atkeliavai tu
Ir koks paukštis tu esi?
Prašom sėst kur nors ant lango,
Ką snape čionai neši?

-Laba diena, - tarė varnas
Jau nudžiugusiu balsu“
-Esu mokytojo tarnas,
Tamstai laišką jo nešu.

-Iš tikrųjų! Ką galėtų
Man tame laiške rašyt?..
–Ir pradėjo Rudanosis
Pamažu šiaip taip skaityt:

“Nuo pir-mos die-nos rugsėjo
Pir-mą sky-rių atdarau,
Savo sūnų Rudnosiuką
Man atvežti įsakau!”

Dar visi viščiukai miega,
Kas ten skuba takučiu?
Šviečia mėlynos kelnytės
Ir krepšelis ant pečių.

Tai pradėjo Rudnosiukas
Į mokyklą bėgt kasryt,
Su kitais draugais meškiukais
A B C rimtai skaityt.

Niekad klasėj nesibels jis,
Su draugais vilkais nestaugs,
-Iš meškiuko Rudnosiuko
Tikras meškinas išaugs!


O gerumas! O gudrumas!
Negali atsistebėt.
Ir su mokytoju moka
Jis gražiai pasikalbėt.

Sako: - Mokytojau, kalba
Mano skyriaus mokiniai,
Kad skaityti jums nereikia
–Skaito jūsų akiniai…

Bet jei aš juos užsidėčiau,
Ar skaitytų už mane?
-Kol raidžių dar nepažįsti,
-Tarė mokytojas: - ne!

Vakare, kai tėtis miega,
Kai visa šeima namuos,
Eina gult ir Rudnosiukas
–Ir šiltoj, minkštoj lovelėj

Klauso pasakų mamos.
Klauso pasakų ausytės,
Mato akys pro miegus:
Skrenda skrenda angelėliai,
Nešdami vaikams sapnus…

2008 m. spalio 6 d., pirmadienis

Priimk mane...


Priimk mane.
AŠ esu AŠ.
Nepeik manęs, nesmerk, nežemink.
Priimk mane tokį, koks esu.
Ne... Nebūtina su manim sutikti, bet priimk mane, nes aš ESU.
Aš esu su visais savo trūkumais,
Aš taip pat klystu, bet tai ir esu AŠ.
Aš niekada nebūsiu tobulas.
Leisk man būti atviram,
Neversk manęs jausti, ko nejaučiu.
Priimk mane,
Kai skrajoju laimingas, taip kaip Tave
Priėmiau aš, kai Tu sklandei iš laimes.
Nežemink manęs ir neversk nekęsti paties savęs.
AŠ esu AŠ,
Ir man patinka būti SAVIMI, MANIMI.

(Larry S. Chengges)