Pienių vynas

Jis išsiėmė geltoną penkiacentį bloknotą. Išsiėmė geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvertė bloknotą. Lyžtelėjo pieštuką.

- Žinai, Tomai, - tarė jis, - tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užsirašinėsiu. Tu tikriausiai nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.

- Ką gi, pavyzdžiui?

- Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.

- O kita?

- Kita – tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.

- Pavyzdžiui, valgom alyvas?

- Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.

- Na, tik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, ką tik reikia žinoti!

- Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus“. Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.

- Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?

- Kad aš gyvas.

- Oho, tai bent naujiena!

- Kad galvoju apie tai, jaučiu tai – man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas – tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš padalysiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS“. Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI“, o gal „SUVOKIMAI“ – juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI“, ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ“ skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu, kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS“. Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį“. <...> Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai – ir man pasakyk savo mintis.

- O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. O po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų. Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.

- Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo.- Dagas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas).- Na, pakartok dar sykį.

- Pasaulyje yra penki milijonai medžių, o po kiekvienu jų – šešėlis...

R.Bradbury „Pienių vynas“
Vert. G.Kirvaitis