Moteris, išėjusi iš centrinio pašto sustingo vietoje kaip suparalyžuota. Ji pamatė bėgantį per kelią vaiką, kurį, tą pat akimirką pakėlė į orą žviegiantis lengvasis automobilis. Vaikas nuskriejęs, lyg nepilnas bulvių maišas dešimtį metrų ore žnektelėjo ant asfalto.
----
Vakare, jos devynmečiai dvyniai, žaisdami dideliu pripučiamu kamuoliu kambaryje, kliudė brangią vazą, stovėjusią sekcijos lentynoje, kurią jai padovanojo, jau prieš dešimt metų mirusi jos tėvo mama, šių dvynių prosenelė. Vaza nukrito ant grindų ir išsiskaidė į dešimtis keramikinių šukių - lyg mozaikos akmenėlių. Berniukai apmirė vietoje, žiūrėdami į ją išpūstomis akimis, kaltu, kartu paklusniu, su viskuo sutinkančiu žvilgsniu, ir laukė. Tik kamuolys dar tebešokčiojęs, šen bei ten, atsirito prie jos kojų ir sustojo.
Ji žiūrėjo į juos, į jų išsigandusias akis, ir vietoj to, kad pradėtų bartis, staiga kažkaip švelniai nusišypsojo, o paskui, kaip lietaus liūtis po sekinančios sausros pradėjo lietis ašaros. Ji pasilenkė ir kažkaip keistai, lyg kažką gyvą apkabindama, lyg mažą vaiką, pakėlė kamuolį, lyg glaudė jį prie savęs, ir tiktai verkė.
- mes atsiprašome, - pasakė vienas jų, bet atrodė, kad ji jo negirdi. - kaip gerai, kad jūs esate, - pagaliau apsiraminusi pasakė moteris lyg jiems, lyg sau, lyg orui, atsidusdama. - Mes niekur ir nebuvom išėję, - truktelėjęs pečiais, šiek tiek suglumęs, lyg ir klausdamas ištarė brolis... Ir jie pradėjo juoktis. Jie rinko tas keramikines šukes parklupę ant kelių visi trys, ir kažko juokėsi, taip linksmai rinkdami sudužusios, nepaprastos vazos šukes, ir tik tėvas, ką tik įėjęs pro duris, ir pamatęs reginį, negalėjo to suprasti - ko jie tokie laimingi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą