Kiaušinių marginimo reikšmė

Kaip prieš Šv. Kalėdas puošiame eglutę, taip prieš šv. Velykas marginame kiaušinius. Kodėl tai darome argumentu dažnai tampa žodžiai, kad tokia tradicija arba visi taip daro. Tačiau netgi toks, atrodo, paprastas žaidimas kaip margučių ridenimas, turi savą reikšmingą simboliką. Visą tiesą apie margutį atskleidžia Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė. Kiaušinių marginimo reikšmė Velykinis margutis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, atsinaujinimą, atgimimą. Daugelio tautų sakmės aiškina ir apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Margučiams teikiama ypatinga galia – jie suteikia jėgų, apsaugo nuo piktos akies ir ligų. Kad ta galia sustiprėtų, kiaušiniai dažomi ir įvairiais būdais marginami. Margučių ridenimo simbolika Senovėje margučių ridenimas per šv. Velykas turėjo simbolinę prasmę: buvo tikima, jog apeiginis kiaušinis, susiliejęs su žeme, teikia jai gyvybingumą. Tad stengtasi kuo gausiau dalyvauti margučių ridenime, kad metų derlius būtų geresnis. Tačiau tuo pačiu margučių ridenimas yra pramoga, žaidimas. Linksmiausia, jei gražus oras, ridenti velykinius kiaušinius lauke, ant žolės. Senovėje buvo įvairiausių ridenimo būdų – loveliais, lygioje vietoje, lazdomis, į duobutę ir kt. Daugelis jų atgaivinta Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Kodėl daužiame margučius? Paprotys – daužyti kiaušinius – turi mito apie kosminį kiaušinį ir kosminę gyvatę pėdsakų. Senovėje jis buvo paremtas tikėjimu, kad pramušus margutį, simboliškai gyvatei atidaromas išėjimas iš jo. O gyvatė laikyta gyvybės ir vaisingumo davėja. Tad daužydami margučius mes prisidedame prie gamtos gyvybinių ir kūrybinių galių išlaisvinimo. Visi velykiniai papročiai, nuteikia optimistiškai, todėl tam, kam nepasisekė pradaužti nei vieno kiaušinio, taip pat neturi nusiminti, nes šiemet jis bus stipriausias, sveikiausias, jam geriausiai seksis. Burtai su velykiniais kiaušiniais Seniau iš sudaužtų margučių buvo spėjama apie būsimus metus: jei daugiau kiaušinių su pramušta duobute viršūnėje – bus geri metai; jei daugiau kiaušinių su pramuštais šonais ir dar duobutės neapvalios – reikia laukti negandų. Arba per šv. Velykas suvalgius su kuo nors kiaušinį per pusę, to žmogaus vardą patariama bėdoje prisiminti, ir problema išsispręs. Sakoma dar taip: „Jei pasiklydai miške, prisimink, su kuo pirmu mušei kiaušinius, ir visas blūdas išnyks.“ http://www.laikas.lt/

Margučiai – vienas iš svarbiausių Velykų šventės simbolių.

Žmonėms atrodė, kad kiaušinis yra tobulas: paprastos formos, ramios spalvos, o jo viduje slypi stebuklinga gyvybės galia. Norėdami suteikti dar daugiau prasmės kiaušinius margino. Kiaušinius margindavo šeimos moterys ir merginos, bet leisdavo savo išmonę parodyti ir vaikams. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo simboliai, o krikščionybės laikais – Kristaus prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simboliai. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a. pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio keramikoje, papuošaluose. Marginimo būdai Lietuvoje populiariausi trys marginimo būdai – kiaušiniai dažomi viena spalva, marginami vašku arba skutinėjami. Viena spalva – juoda, raudona, mėlyna ar žalia – nudažyti margučiai populiariausi buvo Klaipėdos regione. Tiek marginimas vašku, tiek skutinėjimas yra paplitęs visoje Lietuvoje. Išskutinėjimas. Kiaušinis pirmiausia nudažomas norima spalva, o paskui adata, aštriu peiliuku, skustuvu ir pan. atsargiai išskutinėjami įvairūs raštai. Skutinėtų margučių raštas gali būti labai smulkus, o jo linijos – lengvos ir grakščios. Marginimas vašku – vienas iš sudėtingesnių ir kruopštumo reikalaujantis dažymo būdų. Paprastai vašku ornamentuojami virti nedažyti kiaušiniai. Marginimo įrankis - metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į medinį kotelį. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginant kiaušinis turi būti kambario temperatūros, jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti. Ornamento negalima išpiešti, jei kiaušinis ar vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Vašku išmarginti kiaušiniai pamerkiami į išvirtus, atšaldytus dažus ir laikyti apie 2 valandas. Kai kiaušinis įgauna norimą spalvą, išimamas, nudžiovinamas, vaškas ant jo paliekamas arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus. Batika – pats paprasčiausias marginimo būdas. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, rūtų, bruknių, petražolių ir kt. augalų lapeliais, gėlių žiedas, blunkančiomis medžiagos skiautelėmis. Viskas suvyniojama į marlę, apsukama siūlais ir verdama dažuose. Margutis — buvo dažomas ne tiek dėl grožio, kiek suteikiant tam simbolinę, maginę prasmę. Vyravo juoda, raudona, geltona, rusva ir žalsva spalva. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Mūsų proseneliai tikėjo, visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Raudona spalva simbolizavo vaisingumą, gimimą, gyvenimą. Ji reiškė nedalomą gyvenimo, šviesos, šilumos, atgimimo, sėkmingos visokios pradžios supratimą. Ji simbolizavo ir Didžiąją deivę gimdytoją Ladą. Žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus. Geltona ir ruda spalva reiškė subrendusius javus. Mėlyna — žydrą dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai Iki XX a. pr. kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais – svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis. Naudojami įvairiausi žolynai, uogos, medžių žievė. Šiais dažikliais išgaunami rusvi, žalsvi, gelsvi atspalviai. XX a. paplito ir sintetiniai anilino dažai. Jie ryškių, kontrastingų spalvų. Dažniausios spalvos – įvairaus intensyvumo raudona, žalia, mėlyna, violetinė, ruda, juoda. Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas dažytiniu. Marginimo raštai ir simboliai: saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Darniai komponuojami taškeliai, brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai, kryželiai sukuria dangaus šviesulių įvaizdžius – nesuskaičiuojamas saulučių ir žvaigždučių variacijas. Ritmiškai pasikartodami besivyniojantys apie kiaušinį žalčiukai, gyvatukės, ragai, išryškina kiaušinio ovalą. Parengė Jurgita Kilikauskienė

VERBŲ SEKMADIENIS

Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią. Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas visose Evangelijose aprašytas Kristaus įžengimas į Jeruzalę: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Jn 12, 13), „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius“ (Lk 19, 36), „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas“ (Mt, 21, 8). Vakarų Europoje ši diena vadinama Palmių sekmadieniu. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“. Kaimo kerdžius eidavo per trobas ir radęs miegantį piemenį plakdavo, nes šeimininkės tą rytą piemenų nekeldavo. Plakdamas sakydavo: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių. Už nedėlios – Velykėlės, gausi margą velykaitį.“ Šeimininkė dėkodavo: „Dėkui, dėkui dėde, kad pašventinai mūsų piemenaitį, visą vasarą jis bus budrus. Už tai aš tau Velykoms duosiu sūrį ir porą kiaušinių.“ Plakimo verba prasmė, kaip ir laistymosi per Užgavėnes vandeniu, – žadinimas pavasariniam prabudimui. M. Valančius „Palangos Juzėje“ taip aprašė Verbų sekmadienį Rokiškyje: „Prisiartino Verbų nedėlia: eidami į bažnyčią prisirinkom kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blindžių ir karklų šakelių su pumpurais. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tik žilvičius. Po mišių išėjom į šventorių; vaikai girdi, kits kitam šmiaukšt-šmiaukšt per nugaras čaižydami sakė: „Ne aš mušu, rykštė muš, / Patol muš, kol suluš. / Už nedėlios didi diena, / Palinksmins kožną vieną. / Būk toks pat, kaip buvęs, / Būk sveikas kaip žuvis“. Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Suduodavo verba vienas kitam per ranką, galvą ar petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami į namus. Grįžę iš bažnyčios sukirsdavo verba ir namuose pasilikusiems. Netgi miestelio žydai ir tie prašydavo nuplakti juos verba. iš bažnyčios parsineštas šventintas verbas kišdavo po sija ar už šventų paveikslų. Tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę. Nubrauktus verbų spyglius paberdavo ant palangių, kad perkūnas netrenktų, arba naudodavo smilkydami merdinčius bei ligonius. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi per Jurgines į ganyklas pirmą kartą išgenami gyvuliai. Smilkydavo ir pirmą kartą į laukus išeinantį artoją, jo arklą, arklius ar jaučius. Iš kitų Lietuvos vietovių išsiskiria Vilniaus krašto verbos – savitos įvairiaspalvės sausų žolynų puokštės. Tai vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Jos pradėtos gaminti XIX a. pirmoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė aukščiau minėtas žalias verbas. Dabar jas pavieniai meistrai gamina jau ir Anykščių, Rokiškio, Šiaulių ir Trakų rajonuose. Šių verbų gamybos laikotarpis trukdavo penkias savaites nuo Užgavėnių iki Verbų sekmadienio, nors jam ruoštis pradėdavo nuo pavasario, sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Vilniaus krašto verbos daromos įvairių formų. Seniausios yra volelinės verbos. Vėliau pradėtos gaminti rykštelinės, plokščiosios, figūrinės ir vainikinės verbos. Pačios verbos savo raštais ir spalvų deriniais yra labai įvairios. Dauguma rišėjų turi savo mėgstamus raštus. Vilniaus verbos, kaip suvenyras, plinta po Lietuvą ir įvairias šalis.

VELYKINIAI PAPROČIAI IR ŽAIDIMAI

Žinomiausi ir plačiausiai paplitę velykiniai papročiai bei žaidimai buvo kiaušiniavimas, žaidimai su margučiais, lalavimas, laistymasis ir plakimas bei supimasis. Kiaušiniauti eidavo visoje Lietuvoje kaimo vaikai, ypač piemenėliai ir krikštavaikiai bei persirengėliai. Margutis krikštavaikiui – velykinė krikšto tėvų pareiga. Vienur krikštamotė margutį atneša, kitur krikštavaikiai patys pas ją nueina. Antrąją Velykų dieną vaikai sau skirto kiaušinio atsiimti eina ir pas tetas ar kaimynus, ypač į tuos kiemus, su kuriais tėvai draugauja ir kur nėra vaikų. B. Buračas kiaušiniautojus aprašė taip: „Kiaušiniautojas, atėjęs kiaušinio, kai įeina gryčion, laiko rankos smiliaus pirštą burnon įsikišęs, todėl ir nieko neklausę visi žino, ko nori lalauninkas ar kiaušiniautojas. Šeimininkės lalauninkus myli ir mielai jiems duoda kiaušinių. Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės. Taip rodo kupiškėnų burtai. Gavęs kiaušinį, lalauninkas pirštą iš burnos ištraukia, padėkoja šeimininkei už dovaną ir eina toliau, kol apeina tetules, dėdienes ir podes“. Žemaitijoje buvo paprotys ir margučiais apsikeisti. Atėjusių į svečius tuščiomis čia nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti“. Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo, vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš kalno atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti“. Su margučiais susiję daug velykinių papročių ir žaidimų. Margučius mušdavo daugiausia vyrai ir jaunimas, o ridendavo vaikai. Ridenimas – pats populiariausias vaikų velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai grupelėmis, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ridendavo kieme, o kai blogas oras – klojime ar troboj. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Merginos kiaušinių neridendavo. Vieni ateidavo pažaisti, kiti – pažiūrėti. Ridenimo taisyklės įvairiose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi. Lalavimo paprotys, kuris anksčiau reiškė merginų pakėlimą į marčias, XIX a. pabaigoje virto kiaušiniavimu, nors ir savotišku. Pasak A. Greimo lalavimas su Velykomis turi tiek bendro, kad nuo Velykų prasideda vedybų laikotarpis. Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai, dainuodami apeigines dainas vadinamas „lalinkomis“. Jose apdainuojamas mergelės rūtų vainikėlis ir šiaurus vėjelis (piršlių įvaizdis) grasantis nupūsti vainikėlį nuo galvelės: “Vai ir užaugo žalia rūtelė, vyneli vyno žaliasai, / Tai ji suskynė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai, / Ir užsidėjo sau ant galvelės, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir papūtė šiaurus vėjelis, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir nupūtė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai”. Kitos lalauninkų dainos aukštindavo merginų dorą, darbštumą, grožį ir linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Dzūkai be dainų sakydavo dar ir oracijas. Vėliau pradėta dainuoti ir kitokias dainas. Lalauninkus sutikdavo merginos. Jos pasiruošdavo, kad turėtų gražių margučių lalauninkus apdovanoti. Varėniškės net patalus klodavosi ant suolo po langu, kad atėjusius lalauninkus geriau matytų, nes lalauninkai pradėdavo vaikščioti pirmosios Velykų dienos vakare ir naktį. Grupelėje buvo nuo keleto iki keliolikos lalauninkų. Vienas nešdavosi pintinę margučiams, kiti eidavo su smuiku, armonika, o kartais ir būgną turėdavo. Lalauninkai gaudavo dovanų – dažniausiai keletą margučių. Kai kur lalauninkus kviesdavo į trobą ir vaišindavo. Šykščius gaspadorius lalauninkai pajuokdavo ir palinkėdavo: „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“. Kai kuriose Lietuvos vietovėse, o ypač Žemaitijoje buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu. Žemaitė šį paprotį taip aprašė: „Antrą dieną kas anksčiau atsikėlė, tas kitus begulint aplaistė. Kai visi sukilo, tuomet kas ką užpuolė, o kokį indą sugriebė, laistės kaip pašėlę. Pagaliau iš šulinių su pilnais viedrais pylė ant galvos, labiau vaikinai nusitverdavo mergikes, laistė, kad didesnės augtų, kad riebesnės tuktų”. Antrosios Velykų dienos rytą žemaičiai ir verbas prisimindavo. Skuodo apyl. šio amžiaus pradžioje, kaip aprašė O. Gauriliūtė, eidavo su išsprogusiomis beržų šakelėmis (verbomis) miegančiųjų žadinti: „Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų pliekėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Eidavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!“. Miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti.“ Velykų džiaugsmai Lietuvos kaime be sūpuoklių – maži džiaugsmai. Daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų sūpuoklių, pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitų. Dažnai, kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse. Susirinkdavo būriai jaunimo, vaikai tik antrą ar trečią dieną prieidavo suptis. Vyrai supdavosi poromis stovėdami, o merginos sėdėdamos. Įsisupdavo iki pašelmenio, o lauke būdavo ir tokių, kurie persiversdavo. Kuo aukščiau įsisupsi, tuo garbingiau. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti. Mergaitės besisupdamos ir padainuodavo. Supuoklinės dainos dainuojamos tik supantis. Adutiškyje dainuodavo taip: “Supkit meskit, / Supkit meskit / Mane jauną / Kad užvysčiau, / Kad užvysčiau / Aukštą kalną, / Aukštą kalną, ? Aukštą kalną, / Žalią girią. / Ant aukšto kalno, / Ant aukšto kalno – /Vilniaus miestelis”. Dzūkijoje dar šokinėdavo ant per rastą permestos lentos. Supdavosi todėl, kaip sakydavo, kad javai augtų aukštesni, kad linai geriau derėtų, o merginos supasi, kad lengvai ir gerai ištekėtų. Velykas švęsdavo tris ar keturias dienas. Pirmasis sekmadienis po Velykų – Velykų švenčių užbaiga. Jis vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis, arba Vaikų velykomis. Per Atvelykį dažniausiai pabaigdavo Velykų valgius arba ruošdavo naujus, tokius kaip per Velykas. Šią dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai – tai jų Velykos, ir supuoklėse supdavosi tik vaikai. Atvelykiu baigdavosi ir šventinio svečiavimosi laikas.