Margučiai – vienas iš svarbiausių Velykų šventės simbolių.

Žmonėms atrodė, kad kiaušinis yra tobulas: paprastos formos, ramios spalvos, o jo viduje slypi stebuklinga gyvybės galia. Norėdami suteikti dar daugiau prasmės kiaušinius margino. Kiaušinius margindavo šeimos moterys ir merginos, bet leisdavo savo išmonę parodyti ir vaikams. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo simboliai, o krikščionybės laikais – Kristaus prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simboliai. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a. pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio keramikoje, papuošaluose. Marginimo būdai Lietuvoje populiariausi trys marginimo būdai – kiaušiniai dažomi viena spalva, marginami vašku arba skutinėjami. Viena spalva – juoda, raudona, mėlyna ar žalia – nudažyti margučiai populiariausi buvo Klaipėdos regione. Tiek marginimas vašku, tiek skutinėjimas yra paplitęs visoje Lietuvoje. Išskutinėjimas. Kiaušinis pirmiausia nudažomas norima spalva, o paskui adata, aštriu peiliuku, skustuvu ir pan. atsargiai išskutinėjami įvairūs raštai. Skutinėtų margučių raštas gali būti labai smulkus, o jo linijos – lengvos ir grakščios. Marginimas vašku – vienas iš sudėtingesnių ir kruopštumo reikalaujantis dažymo būdų. Paprastai vašku ornamentuojami virti nedažyti kiaušiniai. Marginimo įrankis - metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į medinį kotelį. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginant kiaušinis turi būti kambario temperatūros, jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti. Ornamento negalima išpiešti, jei kiaušinis ar vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Vašku išmarginti kiaušiniai pamerkiami į išvirtus, atšaldytus dažus ir laikyti apie 2 valandas. Kai kiaušinis įgauna norimą spalvą, išimamas, nudžiovinamas, vaškas ant jo paliekamas arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus. Batika – pats paprasčiausias marginimo būdas. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, rūtų, bruknių, petražolių ir kt. augalų lapeliais, gėlių žiedas, blunkančiomis medžiagos skiautelėmis. Viskas suvyniojama į marlę, apsukama siūlais ir verdama dažuose. Margutis — buvo dažomas ne tiek dėl grožio, kiek suteikiant tam simbolinę, maginę prasmę. Vyravo juoda, raudona, geltona, rusva ir žalsva spalva. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Mūsų proseneliai tikėjo, visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Raudona spalva simbolizavo vaisingumą, gimimą, gyvenimą. Ji reiškė nedalomą gyvenimo, šviesos, šilumos, atgimimo, sėkmingos visokios pradžios supratimą. Ji simbolizavo ir Didžiąją deivę gimdytoją Ladą. Žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus. Geltona ir ruda spalva reiškė subrendusius javus. Mėlyna — žydrą dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai Iki XX a. pr. kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais – svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis. Naudojami įvairiausi žolynai, uogos, medžių žievė. Šiais dažikliais išgaunami rusvi, žalsvi, gelsvi atspalviai. XX a. paplito ir sintetiniai anilino dažai. Jie ryškių, kontrastingų spalvų. Dažniausios spalvos – įvairaus intensyvumo raudona, žalia, mėlyna, violetinė, ruda, juoda. Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas dažytiniu. Marginimo raštai ir simboliai: saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Darniai komponuojami taškeliai, brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai, kryželiai sukuria dangaus šviesulių įvaizdžius – nesuskaičiuojamas saulučių ir žvaigždučių variacijas. Ritmiškai pasikartodami besivyniojantys apie kiaušinį žalčiukai, gyvatukės, ragai, išryškina kiaušinio ovalą. Parengė Jurgita Kilikauskienė