VELYKINIAI PAPROČIAI IR ŽAIDIMAI

Žinomiausi ir plačiausiai paplitę velykiniai papročiai bei žaidimai buvo kiaušiniavimas, žaidimai su margučiais, lalavimas, laistymasis ir plakimas bei supimasis. Kiaušiniauti eidavo visoje Lietuvoje kaimo vaikai, ypač piemenėliai ir krikštavaikiai bei persirengėliai. Margutis krikštavaikiui – velykinė krikšto tėvų pareiga. Vienur krikštamotė margutį atneša, kitur krikštavaikiai patys pas ją nueina. Antrąją Velykų dieną vaikai sau skirto kiaušinio atsiimti eina ir pas tetas ar kaimynus, ypač į tuos kiemus, su kuriais tėvai draugauja ir kur nėra vaikų. B. Buračas kiaušiniautojus aprašė taip: „Kiaušiniautojas, atėjęs kiaušinio, kai įeina gryčion, laiko rankos smiliaus pirštą burnon įsikišęs, todėl ir nieko neklausę visi žino, ko nori lalauninkas ar kiaušiniautojas. Šeimininkės lalauninkus myli ir mielai jiems duoda kiaušinių. Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės. Taip rodo kupiškėnų burtai. Gavęs kiaušinį, lalauninkas pirštą iš burnos ištraukia, padėkoja šeimininkei už dovaną ir eina toliau, kol apeina tetules, dėdienes ir podes“. Žemaitijoje buvo paprotys ir margučiais apsikeisti. Atėjusių į svečius tuščiomis čia nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti“. Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo, vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš kalno atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti“. Su margučiais susiję daug velykinių papročių ir žaidimų. Margučius mušdavo daugiausia vyrai ir jaunimas, o ridendavo vaikai. Ridenimas – pats populiariausias vaikų velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai grupelėmis, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ridendavo kieme, o kai blogas oras – klojime ar troboj. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Merginos kiaušinių neridendavo. Vieni ateidavo pažaisti, kiti – pažiūrėti. Ridenimo taisyklės įvairiose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi. Lalavimo paprotys, kuris anksčiau reiškė merginų pakėlimą į marčias, XIX a. pabaigoje virto kiaušiniavimu, nors ir savotišku. Pasak A. Greimo lalavimas su Velykomis turi tiek bendro, kad nuo Velykų prasideda vedybų laikotarpis. Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai, dainuodami apeigines dainas vadinamas „lalinkomis“. Jose apdainuojamas mergelės rūtų vainikėlis ir šiaurus vėjelis (piršlių įvaizdis) grasantis nupūsti vainikėlį nuo galvelės: “Vai ir užaugo žalia rūtelė, vyneli vyno žaliasai, / Tai ji suskynė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai, / Ir užsidėjo sau ant galvelės, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir papūtė šiaurus vėjelis, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir nupūtė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai”. Kitos lalauninkų dainos aukštindavo merginų dorą, darbštumą, grožį ir linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Dzūkai be dainų sakydavo dar ir oracijas. Vėliau pradėta dainuoti ir kitokias dainas. Lalauninkus sutikdavo merginos. Jos pasiruošdavo, kad turėtų gražių margučių lalauninkus apdovanoti. Varėniškės net patalus klodavosi ant suolo po langu, kad atėjusius lalauninkus geriau matytų, nes lalauninkai pradėdavo vaikščioti pirmosios Velykų dienos vakare ir naktį. Grupelėje buvo nuo keleto iki keliolikos lalauninkų. Vienas nešdavosi pintinę margučiams, kiti eidavo su smuiku, armonika, o kartais ir būgną turėdavo. Lalauninkai gaudavo dovanų – dažniausiai keletą margučių. Kai kur lalauninkus kviesdavo į trobą ir vaišindavo. Šykščius gaspadorius lalauninkai pajuokdavo ir palinkėdavo: „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“. Kai kuriose Lietuvos vietovėse, o ypač Žemaitijoje buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu. Žemaitė šį paprotį taip aprašė: „Antrą dieną kas anksčiau atsikėlė, tas kitus begulint aplaistė. Kai visi sukilo, tuomet kas ką užpuolė, o kokį indą sugriebė, laistės kaip pašėlę. Pagaliau iš šulinių su pilnais viedrais pylė ant galvos, labiau vaikinai nusitverdavo mergikes, laistė, kad didesnės augtų, kad riebesnės tuktų”. Antrosios Velykų dienos rytą žemaičiai ir verbas prisimindavo. Skuodo apyl. šio amžiaus pradžioje, kaip aprašė O. Gauriliūtė, eidavo su išsprogusiomis beržų šakelėmis (verbomis) miegančiųjų žadinti: „Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų pliekėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Eidavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!“. Miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti.“ Velykų džiaugsmai Lietuvos kaime be sūpuoklių – maži džiaugsmai. Daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų sūpuoklių, pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitų. Dažnai, kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse. Susirinkdavo būriai jaunimo, vaikai tik antrą ar trečią dieną prieidavo suptis. Vyrai supdavosi poromis stovėdami, o merginos sėdėdamos. Įsisupdavo iki pašelmenio, o lauke būdavo ir tokių, kurie persiversdavo. Kuo aukščiau įsisupsi, tuo garbingiau. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti. Mergaitės besisupdamos ir padainuodavo. Supuoklinės dainos dainuojamos tik supantis. Adutiškyje dainuodavo taip: “Supkit meskit, / Supkit meskit / Mane jauną / Kad užvysčiau, / Kad užvysčiau / Aukštą kalną, / Aukštą kalną, ? Aukštą kalną, / Žalią girią. / Ant aukšto kalno, / Ant aukšto kalno – /Vilniaus miestelis”. Dzūkijoje dar šokinėdavo ant per rastą permestos lentos. Supdavosi todėl, kaip sakydavo, kad javai augtų aukštesni, kad linai geriau derėtų, o merginos supasi, kad lengvai ir gerai ištekėtų. Velykas švęsdavo tris ar keturias dienas. Pirmasis sekmadienis po Velykų – Velykų švenčių užbaiga. Jis vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis, arba Vaikų velykomis. Per Atvelykį dažniausiai pabaigdavo Velykų valgius arba ruošdavo naujus, tokius kaip per Velykas. Šią dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai – tai jų Velykos, ir supuoklėse supdavosi tik vaikai. Atvelykiu baigdavosi ir šventinio svečiavimosi laikas.