Kalėdos - magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana.
Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės.
Jei nebūtų švenčių, jas reiktų susigalvoti, - vieningai mano psichologai. O Kalėdos _ puikiausia gydomoji terapija kiekvienai šeimai. Mat per šventes tarsi sustoja laikas, vėl galime atrasti meilę ir ramybę.
Ypatinga yra jau prieššventinė ruoša, nes kiekvienam šeimos nariui skirtas koks nors darbelis. Likus kelioms dienoms iki švenčių tiksliai sutvarkoma kiekviena namų kertelė. Tai tarytum vidinis apsivalymas, kurio kiekvienam mūsų labai reikia. Po to kepami pyragai, gaminamas kitas maistas. Nors daugelis mūsų nemėgsta prieššventinės ruošos, ji sukelia malonų jaudulį.
Paprastai neturime daug laiko pabūti su šeima. Dažniausiai susitinkame susėdę prie pusryčių ar vakarienės stalo. Vaikai bėga į mokyklą, mes pasineriame į kasdienių darbų sūkurį. Ir staiga prieš šventes viskas pasikeičia. Skubame kuo anksčiau pareiti namo ir pasidalinti darbais. Tradicijos yra tokios gilios, kad sugebame iki išnaktų sukiotis virtuvėje, kad tik ant stalo būtų dvylika patiekalų, kurie nuo seno simbolizuoja dvylika apaštalų. Anksčiau ant stalo buvo sudedamas neporinis patiekalų skaičius, kad derlius būtų kuo geresnis, o vėliau nusistovėjo dvylikos patiekalų tradicija.
Kalėdos - puiki proga prisiminti ir tolimesnę savo šeimą, kuri mielai Kūčių vakarienę valgo vienuose namuose. Jei artimieji negali atvykti, siunčiame atvirukus su sveikinimais. Tai irgi kelių šimtų metų tradicija.
Kai danguje suspindi pirmoji žvaigždė, visa šeima susėdame prie stalo. Neretai nuo senelių iki anūkų, kelios kartos žmonių dalijasi kalėdaičiu ir gerais linkėjimais. Ir nesvarbu, ar Kalėdas švenčiame mieste, ar kaime, - visur jos vienodos, atėjusios iš senovės ir beveik nepakitusios.
Apeigos suteikia stabilumo, sustiprina tapatybės jausmą, leidžia susieti save su tauta, šeima, grupe, visuomene. Kūčių vakarą visi yra artimi, nieks negali būti vienas, todėl nuo seno ant stalo padedama tuščia lėkštutė netikėtam užklydėliui.
Visos šios apeigos labai svarbios ir vaikams. Matydami ant stalo tuščią lėkštutę, jausdami suaugusiųjų šilumą, bėgdami į tvartą pasiklausyti, ar gyvuliai kalba, jie mokosi gerumo, atsakomybės, stipriau ima suvokti šeimos prasmę. Vaikams šventės - tai ir paslaptis. Juk ne kasdien ateina Kalėdų Senelis su maišu dovanų, negailėdamas jų nei geriems, nei blogesniems vaikams, nors pastarieji ir gąsdinami rykšte. Per šventes vaikas pajunta, kad yra šeimos dalelė ir užima tvirtą vietą pasaulyje. Kasdieniame gyvenime vaikai jaučia stresą, netikrumą, pokyčius, o kasmet besikartojančios šventės suteikia saugumo jausmą.
Per šventes atgyja visi mūsų pojūčiai. Mes girdime džiugias giesmes, užuodžiame šventinių patiekalų kvapą, matome spalvotus eglutės žaisliukus, pirštais juntame švelnius medelio spyglius. Eglutės puošimo tradicija atėjo iš Vokietijos. Čia pirmieji medeliai jau buvo puošiami VII amžiuje. Į mūsų kraštą ši tradicija atkeliavo XIX a.
Dar vieną nepamirštamą įspūdį per šventes palieka Piemenėlių mišios. Pirmosios tokios mišios buvo laikomos dar V amžiuje Marijos Magiorne bazilikoje. Po to ši tradicija pasklido po visas katalikiškas šalis.
Į bažnyčią pasimelsti susirinkę žmonės pasineria į nepaprastus pojūčius, girdėdami kalėdines giesmes. Čia juntamas artumas ne tik su savo šeima, bet ir su visuomene, kuri tą stebuklingą naktį atrodo vienmintė. Galbūt todėl po mišių žmonės iškart nesiskirsto namo, o sustoja būreliais ir šnekučiuojasi.
Nėra kitų tokių švenčių kaip Kalėdos. Jei kas nors jas kasmet filmuotų, matytumėme vis tą patį filmą, tik patys dar būtume maži, po to paaugliai ir suaugę. Ir svarbiausia, kad žiūrėti šį filmą niekuomet nenusibostų. O tai galbūt ir yra didžiausias Kalėdų stebuklas.
Informacijos šaltinis: Lenkijos lietuvių leidinys “Aušra”
2008 m. gruodžio 30 d., antradienis
KAŽKAS…
Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šita!
BŪKIM atidūs kiekvienam, gerbkim ir rūpinkimės kiekvienu, kuris šalia mūsų!
Nes jis GALI būti tuo KAŽKUO!
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šita!
BŪKIM atidūs kiekvienam, gerbkim ir rūpinkimės kiekvienu, kuris šalia mūsų!
Nes jis GALI būti tuo KAŽKUO!
Elektroninis laiškas Tau
Smagu turėti draugų. Net ir nuostabiausias partneris, šauniausia šeima negali atstoti tikro, patikimo draugo. Net kai draugai gyvena toli vienas nuo kito, kad negali nuolat matytis, draugystę galima palaikyti telefonu ar elektroniniu paštu. Svarbiausia, kad ji nenutrūktų. Kibernetinėje erdvėje teskamba gyrius draugystei!
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?
Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Juk savaime suprantama: kas nori turėti gerą draugą, pats turi toks būti. Tad neklausk: kuo jis gali Tau padėti. Verčiau pasvarstyk, kuo Tu galėtum jam pagelbėti. Visa kita atsiras savaime. Labai džiaugiuosi, kad galiu viską Tau pasipasakoti. Ir būti tikras, kad niekam neišplepėsi.
Tačiau tada, kai jauti, kad siaubingai klystu, duodi man gerokai pylos. Prisimeni, kaip buvo anuomet, kai ketinau mesti studijas? Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tada privertei prabilti mano sąžinę. Beje, esi vienas iš nedaugelio, kurio kritiką galiu pakęsti. Ar žinai kas mane labiausiai stulbina? Kad ir kaip seniai būtume matęsi, po dviejų minučių atrodo, kad niekada ir nebuvome išsiskyrę. Manau, kad tikra draugystė nepriklauso nuo susitikimų dažnumo. Svarbiausia, kad draugas visada žinotų, kuo tu gyveni.
Nuostabu, kad mudviejų draugystė be išskaičiavimo. Pavyzdžiui: dabar aš Tau rašau, paskui bus Tavo eilė. Tai mums visai nerūpi. Ir vis dėlto jaučiu, kad mudu po lygiai duodame ir imame.
Mūsų draugystė yra patyrusi nemaža pakilimų ir nuosmukių. Anuomet, kai susipažinai su savo pirmąja drauge, o aš labiau pamėgau kompiuterį, mudu elgėmės gana kvailai. Bet kažkaip vis surasdavome kits kitą. Šiaip ar taip, be galo džiaugiuosi, kad susipažinau su Tavimi!
Ištrauka iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?
Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Juk savaime suprantama: kas nori turėti gerą draugą, pats turi toks būti. Tad neklausk: kuo jis gali Tau padėti. Verčiau pasvarstyk, kuo Tu galėtum jam pagelbėti. Visa kita atsiras savaime. Labai džiaugiuosi, kad galiu viską Tau pasipasakoti. Ir būti tikras, kad niekam neišplepėsi.
Tačiau tada, kai jauti, kad siaubingai klystu, duodi man gerokai pylos. Prisimeni, kaip buvo anuomet, kai ketinau mesti studijas? Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tada privertei prabilti mano sąžinę. Beje, esi vienas iš nedaugelio, kurio kritiką galiu pakęsti. Ar žinai kas mane labiausiai stulbina? Kad ir kaip seniai būtume matęsi, po dviejų minučių atrodo, kad niekada ir nebuvome išsiskyrę. Manau, kad tikra draugystė nepriklauso nuo susitikimų dažnumo. Svarbiausia, kad draugas visada žinotų, kuo tu gyveni.
Nuostabu, kad mudviejų draugystė be išskaičiavimo. Pavyzdžiui: dabar aš Tau rašau, paskui bus Tavo eilė. Tai mums visai nerūpi. Ir vis dėlto jaučiu, kad mudu po lygiai duodame ir imame.
Mūsų draugystė yra patyrusi nemaža pakilimų ir nuosmukių. Anuomet, kai susipažinai su savo pirmąja drauge, o aš labiau pamėgau kompiuterį, mudu elgėmės gana kvailai. Bet kažkaip vis surasdavome kits kitą. Šiaip ar taip, be galo džiaugiuosi, kad susipažinau su Tavimi!
Ištrauka iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“
2008 m. gruodžio 24 d., trečiadienis
Nemyliu nieko...
Nemyliu nieko nieko
ir nemylėsiu niekados, -
pasakė Pūkuotukas,
užlipęs ant tvoros. -
O jei ką nors pamilsiu,
iškart nebemylėsiu,
užmerksiu akį vieną
ir greitai pasislėpsiu.
Nes man Knysliukas sakė,
kad meilė - negerai.
Tai panašiai kaip gripas,
sklerozė ir tymai.
O nulėpausis tarė,
kad meilei reik aukos,
dalintis balionėliais,
medum ir visa kuo.
Medaus oj niekam niekam
neduosiu niekados,
todėl ir nemylėsiu,
o būsiu ant tvoros.
(Autorius nežinomas)
2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis
Kalėdų Oro spėjimai
* Jei Kalėdų rytą šalta - tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
2008 m. gruodžio 17 d., trečiadienis
Kalėdos
Iš dangaus krito purios snaigės. Jos sukosi ore ir leidosi praeiviams ant veidų. Tokią dieną visi skubėjo – tėvai, vaikai, seneliai. Jie grūdosi į pilnutėles parduotuves, kurios, rodos, tuoj sprogs - juk visi ruošėsi šventėms. Mamos suko galvas dėl Kūčių vakarienės, vaikams rūpėjo kalėdinės dovanos ir eglučių puošimas. Jie spoksojo į lempelėmis spindinčias vitrinas ir varvino seilę žiūrėdami į spalvotus traukinukus, lėles, kurios mokėjo verkti ir buvo kaip gyvos, į medines kaladėles, iš kurių galėjai pastatyti savo svajonių namą ir kitus žaislus. Tėčiai tampė pilnus krepšius ir nekantriai burbėjo. Bet širdyse jie visi jautė begalinį džiugesį ir ramybę. Šv. Kalėdos – tai laikas, kai žmonės vieni kitų atsiprašo ir vieni kitiems atleidžia, linki tik gero. Tai – stebuklų metas, kai pildosi slapčiausi troškimai, o Kalėdų senelis vaikams atneša daug dovanų.
Gaila, bet tokią dieną džiaugėsi ne visi vaikai. Ten, netoli miško, stūksojo vienišas ir niūrus pastatas. Tiesa, pavasarį ir vasarą, kai sužaliuodavo medžiai, pražysdavo gėlės, jis nebūdavo toks jau niūrus – kiemas prisipildydavo vaikų klegesio, džiaugsmo, šypsenų ir juoko. Tada ir medžiai būdavo laimingi, su kiekviena vaiko šypsenėle išleisdavo po naują gležną lapelį. Ir gėlės neliūdėdavo skinamos – jos jautėsi laimingos, kai jas raškydavo mažos mergaičių rankytės, nes žinojo, kad atneš mažiesiems daug džiaugsmo. Tačiau atėjus rudeniui, pradėjus kristi medžių lapams ir į žemę grįžus lietui, nuvysdavo iki tol žydėjusios gėlės, iš vaikų veidų ir širdžių dingdavo džiaugsmas, o pastatas vėl tapdavo niūrus ir nepastebimas praeivių.
Ten gyveno vaikai, kuriems tėveliai niekada negalės Kalėdoms padovanoti spalvotų traukinukų, verkti mokančių lėlių ar medinių kaladėlių. Jie paprasčiausiai neturi tėvų. Jie – našlaičiai. Šiems vaikams prieš miegą pasakas seka tik rūpestingos auklėtojos, kurios kaip įmanydamos stengiasi vykdyti neįmanomą misiją – atstoti tiems vaikeliams mamas. O koks gi gali vaikas užaugti be motinos? Jis niekada nesužinos ką reiškia tas šventas jausmas – motinos meilė. Jo širdis niekada nenustos liūdėti ir ilgėtis.
Tuose vaikų namuose gyveno maža mergaitė, kuri prieš dvejus metus neteko brangiausio pasaulyje žmogaus – motinos. Sunku žodžiais nusakyti, kaip vargšelė jautėsi likus viena šiame dideliame pasaulyje. Mergaitė užsisklendė savyje, su niekuo nebendravo, susirangydavo kur nors kampe ir verkdavo. Ji nekreipė dėmesio į kitų vaikų išdaigas, nepyko net tada, kai jie imdavo mėgdžioti ją ar šaipytis. Ji paprasčiausiai nebendravo su žmonėmis. Gamta – kas kita. Mergaitė mylėjo mišką ir jo gyventojus. Miškas jai atstojo namus, saulė – motiną, paukščiai – brolius ir seseris, kurių ji niekada neturėjo, gėlės ir medžiai buvo jos draugai, o mėnulis - tėvas. Vasarą ir pavasarį našlaitė per dienas klajojo po mišką. Pažino kiekvieną jo krūmelį, kiekvieną žolytę vadino vardu. Turėjo ir savo medį – liekną nediduką berželį, kuriam galėjo patikėti visas savo paslaptis ir svajones. Viena jų – pati didžiausia ir gražiausia – buvo neįgyvendinama. „ Noriu būti kartu su savo mama“ – kartojo mažylė. „ Tai neįmanoma“ – siūbavo pušys. „ To niekada nebus“ – kartojo mergaitei klevai. Bet ji tikėjo stebuklais. Maža širdelė plakė viltimi, kuri su kiekviena diena vis stiprėjo...
Vaikai kieme džiaugėsi žiemos teikiamos malonumais: kas rogutėmis nuo kalno leidosi, kas sniego gniūžtėmis mėtėsi. O gamta sniego negailėjo. Jis dideliais kąsniais biro žemėn, girgždėjo po kojom ir blizgėjo lyg būtų apibarstytas cukrum. Rodos, seilės, tuoj ims varvėti.
Nejučia atėjo vakaras. Visi susėdo Kūčių vakarienės. Nežinia kodėl, bet visi jautė, kad šis vakaras – ypatingas, kad kažkas turi atsitikti. Stebuklinga ramybė suvienijo visus: didelius ir mažus, berniukus ir mergaites, neklaužadas ir geruolius. Tarsi angelas būtų palietęs kiekvieno jų širdį.
Mūsų herojė – mažoji našlaitė – tuoj po vakarienės nuėjo gulti. Bet veltui vartėsi lovelėje, niekaip negalėjo užmigti. Ji pažvelgė pro langą – snaigės neskubėdamos krito žemyn. Jos sukosi, šoko ore ir krito ant palangės, prieš tai priglusdamos prie lango stiklo, tarsi norėdamos patekti vidun; danguje spindėjo daugybė mažų žvaigždelių, o pačiame viduryje švietė mėnulio pilnatis. Mergaitė pravirko: „Gerasis Dievuli, kodėl pasiėmei mano motutę? Kodėl palikai mane vieną šioj žemėj?“ – meldėsi ji. „ Motute, aš noriu pas tave! Aš noriu tave pamatyti ir apkabinti! Tučtuojau, šią akimirką! “ tik danguje išsipildys mano karščiausia svajonė, tik ten aš tikrai būsiu laiminga, manė našlaitė.
Ji nusprendė negaišti laiko ir keliauti tuojau pat. Neapsirengusi, tik su naktiniais marškiniais, basa, mergaitė leidosi į kelią. Norėjo kuo greičiau pasiekti motinos kapą.
Našlaitė ėjo. Viena. Per tamsų mišką.Tą patį mišką, kuris buvo jos prieglobstis ir užuovėja. Basos, nuo šalčio pamėlusios pėdos sniege vieną po kito spaudė pėdsakus. Kelyje nesimatė nė vieno žmogaus. Nė gyvos dvasios. Tik žvaigždės rodė kelią. O ji vis ėjo ir ėjo.
Pakilo stiprus vėjas. Prasidėjo pūga. Mergaitės kojelės visai sušalo. Ji ėjo klupdama, stiprus vėjas parversdavo ją į pusnį, tačiau našlaitė stengėsi iš paskutiniųjų. Sukaupusi likusias jėgas, kiekvieną žingsnį žengė taip, tarsi kovotų su likimu, tarsi tas žingsnis būtų visa lemiantis. Bet nepalūžo. Ji tvirtai tikėjo, kad Gerasis Dievulis padės susitikti su motute. Tikėjimas buvo jos šviesa, Meilė saugojo nuo šalčio, o Viltis rodė kelią.
Ir mergaitė pasiekė savo tikslą. Ji apsikabino šaltą antkapį, graudžiai pravirko... ir įvyko stebuklas. Našlaitė pakėlė ašarotas akis – prieš save pamatė savo brangiąją mamą, su ilgu baltu rūbu, apsuptą dangiškos šviesos. „ Motute! Aš myliu tave! “ – sušuko mergaitė ir puolė motinai į glėbį. Ji buvo tokia laiminga, koks tik begali būti laimingas žmogus. Netrukus iš dangaus nusileido angelai. Apdovanojo jas abi spindinčiais vainikais ir pasiėmė su savimi. Ten motina su dukra amžinai buvo kartu.
Tie, kas tuo metu buvo lauke, galėjo matyti, kaip danguje sužibo nauja maža žvaigždelė. Ji susijungė su didesne, buvusia šalia. Ta žvaigždė spindėjo taip ryškiai, kaip nė viena kita. O kelias, kuriuo mažoji ėjo, pasipuošė baltų lelijų žiedais, besiskleidžiančiais iš po sniego patalų.
Niekas neprisimena, kada tai įvyko. Gal vakar, gal prieš šimtą ar tūkstantį metų. Bet žmonės iki šiol vieni kitiems pasakoja šią istoriją kaip didžiausią Tikėjimo, Meilės ir Vilties pamoką.
Angelai nepasilieka žemėje – išpildę gerojo Dievo valią, jie tuoj grįžta pas jį, nes turi sparnus
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
Gaila, bet tokią dieną džiaugėsi ne visi vaikai. Ten, netoli miško, stūksojo vienišas ir niūrus pastatas. Tiesa, pavasarį ir vasarą, kai sužaliuodavo medžiai, pražysdavo gėlės, jis nebūdavo toks jau niūrus – kiemas prisipildydavo vaikų klegesio, džiaugsmo, šypsenų ir juoko. Tada ir medžiai būdavo laimingi, su kiekviena vaiko šypsenėle išleisdavo po naują gležną lapelį. Ir gėlės neliūdėdavo skinamos – jos jautėsi laimingos, kai jas raškydavo mažos mergaičių rankytės, nes žinojo, kad atneš mažiesiems daug džiaugsmo. Tačiau atėjus rudeniui, pradėjus kristi medžių lapams ir į žemę grįžus lietui, nuvysdavo iki tol žydėjusios gėlės, iš vaikų veidų ir širdžių dingdavo džiaugsmas, o pastatas vėl tapdavo niūrus ir nepastebimas praeivių.
Ten gyveno vaikai, kuriems tėveliai niekada negalės Kalėdoms padovanoti spalvotų traukinukų, verkti mokančių lėlių ar medinių kaladėlių. Jie paprasčiausiai neturi tėvų. Jie – našlaičiai. Šiems vaikams prieš miegą pasakas seka tik rūpestingos auklėtojos, kurios kaip įmanydamos stengiasi vykdyti neįmanomą misiją – atstoti tiems vaikeliams mamas. O koks gi gali vaikas užaugti be motinos? Jis niekada nesužinos ką reiškia tas šventas jausmas – motinos meilė. Jo širdis niekada nenustos liūdėti ir ilgėtis.
Tuose vaikų namuose gyveno maža mergaitė, kuri prieš dvejus metus neteko brangiausio pasaulyje žmogaus – motinos. Sunku žodžiais nusakyti, kaip vargšelė jautėsi likus viena šiame dideliame pasaulyje. Mergaitė užsisklendė savyje, su niekuo nebendravo, susirangydavo kur nors kampe ir verkdavo. Ji nekreipė dėmesio į kitų vaikų išdaigas, nepyko net tada, kai jie imdavo mėgdžioti ją ar šaipytis. Ji paprasčiausiai nebendravo su žmonėmis. Gamta – kas kita. Mergaitė mylėjo mišką ir jo gyventojus. Miškas jai atstojo namus, saulė – motiną, paukščiai – brolius ir seseris, kurių ji niekada neturėjo, gėlės ir medžiai buvo jos draugai, o mėnulis - tėvas. Vasarą ir pavasarį našlaitė per dienas klajojo po mišką. Pažino kiekvieną jo krūmelį, kiekvieną žolytę vadino vardu. Turėjo ir savo medį – liekną nediduką berželį, kuriam galėjo patikėti visas savo paslaptis ir svajones. Viena jų – pati didžiausia ir gražiausia – buvo neįgyvendinama. „ Noriu būti kartu su savo mama“ – kartojo mažylė. „ Tai neįmanoma“ – siūbavo pušys. „ To niekada nebus“ – kartojo mergaitei klevai. Bet ji tikėjo stebuklais. Maža širdelė plakė viltimi, kuri su kiekviena diena vis stiprėjo...
Vaikai kieme džiaugėsi žiemos teikiamos malonumais: kas rogutėmis nuo kalno leidosi, kas sniego gniūžtėmis mėtėsi. O gamta sniego negailėjo. Jis dideliais kąsniais biro žemėn, girgždėjo po kojom ir blizgėjo lyg būtų apibarstytas cukrum. Rodos, seilės, tuoj ims varvėti.
Nejučia atėjo vakaras. Visi susėdo Kūčių vakarienės. Nežinia kodėl, bet visi jautė, kad šis vakaras – ypatingas, kad kažkas turi atsitikti. Stebuklinga ramybė suvienijo visus: didelius ir mažus, berniukus ir mergaites, neklaužadas ir geruolius. Tarsi angelas būtų palietęs kiekvieno jų širdį.
Mūsų herojė – mažoji našlaitė – tuoj po vakarienės nuėjo gulti. Bet veltui vartėsi lovelėje, niekaip negalėjo užmigti. Ji pažvelgė pro langą – snaigės neskubėdamos krito žemyn. Jos sukosi, šoko ore ir krito ant palangės, prieš tai priglusdamos prie lango stiklo, tarsi norėdamos patekti vidun; danguje spindėjo daugybė mažų žvaigždelių, o pačiame viduryje švietė mėnulio pilnatis. Mergaitė pravirko: „Gerasis Dievuli, kodėl pasiėmei mano motutę? Kodėl palikai mane vieną šioj žemėj?“ – meldėsi ji. „ Motute, aš noriu pas tave! Aš noriu tave pamatyti ir apkabinti! Tučtuojau, šią akimirką! “ tik danguje išsipildys mano karščiausia svajonė, tik ten aš tikrai būsiu laiminga, manė našlaitė.
Ji nusprendė negaišti laiko ir keliauti tuojau pat. Neapsirengusi, tik su naktiniais marškiniais, basa, mergaitė leidosi į kelią. Norėjo kuo greičiau pasiekti motinos kapą.
Našlaitė ėjo. Viena. Per tamsų mišką.Tą patį mišką, kuris buvo jos prieglobstis ir užuovėja. Basos, nuo šalčio pamėlusios pėdos sniege vieną po kito spaudė pėdsakus. Kelyje nesimatė nė vieno žmogaus. Nė gyvos dvasios. Tik žvaigždės rodė kelią. O ji vis ėjo ir ėjo.
Pakilo stiprus vėjas. Prasidėjo pūga. Mergaitės kojelės visai sušalo. Ji ėjo klupdama, stiprus vėjas parversdavo ją į pusnį, tačiau našlaitė stengėsi iš paskutiniųjų. Sukaupusi likusias jėgas, kiekvieną žingsnį žengė taip, tarsi kovotų su likimu, tarsi tas žingsnis būtų visa lemiantis. Bet nepalūžo. Ji tvirtai tikėjo, kad Gerasis Dievulis padės susitikti su motute. Tikėjimas buvo jos šviesa, Meilė saugojo nuo šalčio, o Viltis rodė kelią.
Ir mergaitė pasiekė savo tikslą. Ji apsikabino šaltą antkapį, graudžiai pravirko... ir įvyko stebuklas. Našlaitė pakėlė ašarotas akis – prieš save pamatė savo brangiąją mamą, su ilgu baltu rūbu, apsuptą dangiškos šviesos. „ Motute! Aš myliu tave! “ – sušuko mergaitė ir puolė motinai į glėbį. Ji buvo tokia laiminga, koks tik begali būti laimingas žmogus. Netrukus iš dangaus nusileido angelai. Apdovanojo jas abi spindinčiais vainikais ir pasiėmė su savimi. Ten motina su dukra amžinai buvo kartu.
Tie, kas tuo metu buvo lauke, galėjo matyti, kaip danguje sužibo nauja maža žvaigždelė. Ji susijungė su didesne, buvusia šalia. Ta žvaigždė spindėjo taip ryškiai, kaip nė viena kita. O kelias, kuriuo mažoji ėjo, pasipuošė baltų lelijų žiedais, besiskleidžiančiais iš po sniego patalų.
Niekas neprisimena, kada tai įvyko. Gal vakar, gal prieš šimtą ar tūkstantį metų. Bet žmonės iki šiol vieni kitiems pasakoja šią istoriją kaip didžiausią Tikėjimo, Meilės ir Vilties pamoką.
Angelai nepasilieka žemėje – išpildę gerojo Dievo valią, jie tuoj grįžta pas jį, nes turi sparnus
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė
2008 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis
Pašnekesys
Norėčiau tokio jaukaus pašnekesio,
na žinai, lyg kalbėtume prancūziškai, bet vis pritrūkstant žodžių.
O šalia vėstų arbata,
o jos apelsinmedžio aitrumas vis sklandytų ore.
Tokio nuoširdaus pašnekesio,
su lengvom šypsenom, judančiais pirštų galiukais.
Bet kalbėtumem tik apie nerūpestingumą. Nieko rimto.
Gal net netyčia paliečiau arbatą, bemirkant mėtinį saldainį.
Taip visai netyčia
na žinai, lyg kalbėtume prancūziškai, bet vis pritrūkstant žodžių.
O šalia vėstų arbata,
o jos apelsinmedžio aitrumas vis sklandytų ore.
Tokio nuoširdaus pašnekesio,
su lengvom šypsenom, judančiais pirštų galiukais.
Bet kalbėtumem tik apie nerūpestingumą. Nieko rimto.
Gal net netyčia paliečiau arbatą, bemirkant mėtinį saldainį.
Taip visai netyčia
2008 m. lapkričio 18 d., antradienis
Ateina vakaras
Ateina vakaras plonom šakų kojytėm.
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…
…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką - gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…
Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka
Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.
Robertas Danys
Ir tu jauti, kaip angelai prabyla.
Ir kaip pasaulis sukasi mažytis
Tavam delne, sukaupęs visą tylą…
…dar neramu… Dar paukštis nepragydo.
Ir laikas lėtas dar nekando meilėm.
Žvelgi į pasaką - gyvenimą už šydo,
Nepasiklausęs, ar žiūrėti leido…
Žvelgi lyg vaikas. Dieve duok, ilgiau…
Tokiom akim, tokia širdim, kai niekas
Nekalbina. Ir neseka graudžiau
Gyvenimo, lyg pasakos, kai lieka
Tik vakaras ir ši trapi tyla,
Kai lieka draugas ir tyla prie draugo
Ir kai šita traputė pabaiga
Į pradžią pasakos taip paprastai įauga.
Robertas Danys
2008 m. lapkričio 17 d., pirmadienis
2008 m. spalio 26 d., sekmadienis
LAIKAS ARBATAI ATEINA
Kai širdyje šventė
Kai klausaisi nuobodžių eilėraščių
Kai tavo mintys painios
Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą
Kai muzika nutyla
Kai paskęsti vienatvėje
Kai gyveni aukštuomenės gyvenimą
Kai kalbiesi vėlų vakarą
Kai lauki genialios minties Miegamojo tyloje
Priimant garbų svečią ar žavingas merginas
Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės
Kai šviečia saulė Kai apniukęs dangus
Kai stebi valtis, plaukiančias upe
Miško tankmėje, medžio pavėsyje
Gėlėms pražystant
Karstą dieną, šalia lotoso žiedų
Uždegant smilkalą kieme
Kai vaikai apleido namus
Kai lankaisi nuošalioje šventykloje
Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus...
Ateina laikas arbatai...
2008 m. spalio 22 d., trečiadienis
MIRTIES GALIA
Moteris, išėjusi iš centrinio pašto sustingo vietoje kaip suparalyžuota. Ji pamatė bėgantį per kelią vaiką, kurį, tą pat akimirką pakėlė į orą žviegiantis lengvasis automobilis. Vaikas nuskriejęs, lyg nepilnas bulvių maišas dešimtį metrų ore žnektelėjo ant asfalto.
----
Vakare, jos devynmečiai dvyniai, žaisdami dideliu pripučiamu kamuoliu kambaryje, kliudė brangią vazą, stovėjusią sekcijos lentynoje, kurią jai padovanojo, jau prieš dešimt metų mirusi jos tėvo mama, šių dvynių prosenelė. Vaza nukrito ant grindų ir išsiskaidė į dešimtis keramikinių šukių - lyg mozaikos akmenėlių. Berniukai apmirė vietoje, žiūrėdami į ją išpūstomis akimis, kaltu, kartu paklusniu, su viskuo sutinkančiu žvilgsniu, ir laukė. Tik kamuolys dar tebešokčiojęs, šen bei ten, atsirito prie jos kojų ir sustojo.
Ji žiūrėjo į juos, į jų išsigandusias akis, ir vietoj to, kad pradėtų bartis, staiga kažkaip švelniai nusišypsojo, o paskui, kaip lietaus liūtis po sekinančios sausros pradėjo lietis ašaros. Ji pasilenkė ir kažkaip keistai, lyg kažką gyvą apkabindama, lyg mažą vaiką, pakėlė kamuolį, lyg glaudė jį prie savęs, ir tiktai verkė.
- mes atsiprašome, - pasakė vienas jų, bet atrodė, kad ji jo negirdi. - kaip gerai, kad jūs esate, - pagaliau apsiraminusi pasakė moteris lyg jiems, lyg sau, lyg orui, atsidusdama. - Mes niekur ir nebuvom išėję, - truktelėjęs pečiais, šiek tiek suglumęs, lyg ir klausdamas ištarė brolis... Ir jie pradėjo juoktis. Jie rinko tas keramikines šukes parklupę ant kelių visi trys, ir kažko juokėsi, taip linksmai rinkdami sudužusios, nepaprastos vazos šukes, ir tik tėvas, ką tik įėjęs pro duris, ir pamatęs reginį, negalėjo to suprasti - ko jie tokie laimingi...
----
Vakare, jos devynmečiai dvyniai, žaisdami dideliu pripučiamu kamuoliu kambaryje, kliudė brangią vazą, stovėjusią sekcijos lentynoje, kurią jai padovanojo, jau prieš dešimt metų mirusi jos tėvo mama, šių dvynių prosenelė. Vaza nukrito ant grindų ir išsiskaidė į dešimtis keramikinių šukių - lyg mozaikos akmenėlių. Berniukai apmirė vietoje, žiūrėdami į ją išpūstomis akimis, kaltu, kartu paklusniu, su viskuo sutinkančiu žvilgsniu, ir laukė. Tik kamuolys dar tebešokčiojęs, šen bei ten, atsirito prie jos kojų ir sustojo.
Ji žiūrėjo į juos, į jų išsigandusias akis, ir vietoj to, kad pradėtų bartis, staiga kažkaip švelniai nusišypsojo, o paskui, kaip lietaus liūtis po sekinančios sausros pradėjo lietis ašaros. Ji pasilenkė ir kažkaip keistai, lyg kažką gyvą apkabindama, lyg mažą vaiką, pakėlė kamuolį, lyg glaudė jį prie savęs, ir tiktai verkė.
- mes atsiprašome, - pasakė vienas jų, bet atrodė, kad ji jo negirdi. - kaip gerai, kad jūs esate, - pagaliau apsiraminusi pasakė moteris lyg jiems, lyg sau, lyg orui, atsidusdama. - Mes niekur ir nebuvom išėję, - truktelėjęs pečiais, šiek tiek suglumęs, lyg ir klausdamas ištarė brolis... Ir jie pradėjo juoktis. Jie rinko tas keramikines šukes parklupę ant kelių visi trys, ir kažko juokėsi, taip linksmai rinkdami sudužusios, nepaprastos vazos šukes, ir tik tėvas, ką tik įėjęs pro duris, ir pamatęs reginį, negalėjo to suprasti - ko jie tokie laimingi...
2008 m. spalio 16 d., ketvirtadienis
5 Sniego požymiai
Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.
Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.
Kai berniukas papasakojo apie tai tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
- Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išpuikėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula ?
Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego ?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.
bet berniukas įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
- Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be prestogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį "sniegas".
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.
- Sniegas tau siejasi su visais šitais dalykais ? - paklausė tėvas.
- Jis įkūnija dar daugiau.
Tą naktį berniuko tėvas suprato, jog eilėraščių neužteks, kad sūnaus akys pasisotintų sniego grožiu.
Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.
Kai berniukas papasakojo apie tai tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
- Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išpuikėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula ?
Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego ?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.
bet berniukas įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
- Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be prestogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį "sniegas".
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.
- Sniegas tau siejasi su visais šitais dalykais ? - paklausė tėvas.
- Jis įkūnija dar daugiau.
Tą naktį berniuko tėvas suprato, jog eilėraščių neužteks, kad sūnaus akys pasisotintų sniego grožiu.
Pienių vynas
Jis išsiėmė geltoną penkiacentį bloknotą. Išsiėmė geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvertė bloknotą. Lyžtelėjo pieštuką.
- Žinai, Tomai, - tarė jis, - tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užsirašinėsiu. Tu tikriausiai nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.
- Ką gi, pavyzdžiui?
- Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.
- O kita?
- Kita – tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.
- Pavyzdžiui, valgom alyvas?
- Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.
- Na, tik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, ką tik reikia žinoti!
- Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus“. Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.
- Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?
- Kad aš gyvas.
- Oho, tai bent naujiena!
- Kad galvoju apie tai, jaučiu tai – man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas – tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš padalysiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS“. Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI“, o gal „SUVOKIMAI“ – juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI“, ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ“ skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu, kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS“. Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį“. <...> Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai – ir man pasakyk savo mintis.
- O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. O po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų. Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.
- Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo.- Dagas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas).- Na, pakartok dar sykį.
- Pasaulyje yra penki milijonai medžių, o po kiekvienu jų – šešėlis...
R.Bradbury „Pienių vynas“
Vert. G.Kirvaitis
- Žinai, Tomai, - tarė jis, - tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užsirašinėsiu. Tu tikriausiai nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.
- Ką gi, pavyzdžiui?
- Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.
- O kita?
- Kita – tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.
- Pavyzdžiui, valgom alyvas?
- Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.
- Na, tik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, ką tik reikia žinoti!
- Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus“. Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.
- Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?
- Kad aš gyvas.
- Oho, tai bent naujiena!
- Kad galvoju apie tai, jaučiu tai – man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas – tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš padalysiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS“. Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI“, o gal „SUVOKIMAI“ – juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI“, ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ“ skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu, kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS“. Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį“. <...> Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai – ir man pasakyk savo mintis.
- O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. O po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų. Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.
- Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo.- Dagas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas).- Na, pakartok dar sykį.
- Pasaulyje yra penki milijonai medžių, o po kiekvienu jų – šešėlis...
R.Bradbury „Pienių vynas“
Vert. G.Kirvaitis
Be Tavęs...
Be tavęs - tik pilkas akmenėlis,
Tik begęstanti ugnelė pakely,
Be tavęs - tik slystantis šešėlis
Vakarėjančiame vandeny.
Tik trapus grumstelis vidur kelio,
Tik takelio siauro atplaiša,
Be tavęs esu tiktai dulkelė
Šalto vakaro pabaigoje.
(Eglė Brazdžiūnienė)
Tik begęstanti ugnelė pakely,
Be tavęs - tik slystantis šešėlis
Vakarėjančiame vandeny.
Tik trapus grumstelis vidur kelio,
Tik takelio siauro atplaiša,
Be tavęs esu tiktai dulkelė
Šalto vakaro pabaigoje.
(Eglė Brazdžiūnienė)
2008 m. spalio 8 d., trečiadienis
Meškiukas Rudnosiukas
Vytė nemunėlisPo pušim sena, sena
Buvo meškinas Rudnosis,Rudnosienė – jo žmona.
Ir turėjo jie meškiuką,-
Rudnosiuką, kaip ir jie, -
Buvo jis dar be kelnyčių
Ir bėgiojo tik namie.
Vakare, kai tėtis grįžta,
Kai visa šeima namuos,
Sėdi jis šiltam namely,
Klauso pasakų mamos.
Nors už durų švilpia vėjas,
Staugia vilkas už langų, -
Rudnosiukui su tėveliais
Šilta, gera ir smagu.
Šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu
Rudanosis takeliu –
Reiks miške jam apžiūrėti
Šimtas bičių avilių.
Kad linksmiau būt iškeliauti,
Palydės jį ir mama,
Rudnosiuką linksmučiuką
Sau ant rankų nešdama.
- Tėti, - sako Rudnosiukas, -
Daug medaus prikopinėk.
Bitė jei norės įgelti,
Šok iš medžio, bėk ir rėk !
-Kam man bėgti, kam man rėkti,
Man bitelė neįgels:
Stori mano kailinėliai
–Kur tik lįs, ten įsivels.
Iš medučio bus midučio,
Bus saldainių daug skanių,
-Pavaišinsim saug svetelių,
Daug žvėrelių giminių.
Pavaišinsim vilką-Pilką,
Šarką-Tarką, žvirbliukus,
Pavaišinsim, apdalinsim
Ir gerus žmonių vaikus.
Nepasisekė Rudnosiui
Pas pilkąsias biteles:
Pusė žando jam sukando
Ir subadė rankeles...
Vos įlindo jis į drevę,
Vos tik ims medaus ieškot,
„Tuk-tuk-tuk“ kažin koks kalvis
Kad pradės akin kapot,
Kad pradės kažkas į žandą
Kaip su adatom badyt,
-Nesuspėjo Rudanosis
Nė „labryt“ jam pasakyt.
Nesuspėjo Rudanosis
Nė „sudie“ gerai ištart
Kaip jį šimtas bitinėlių
Ant šakos pradėjo kart...
Bet kiškelis daktarėlis
Bėgo gydyt žvirbliukus
–Ir pamatė jis Rudnosį
Kabalduojant ant šakos.
Ranką, žandą jam aprišo,
Jodu patepė storai,
O Rudnosis tarė :
- Ačiū,Ačiū šimtąkart tikrai...
-Iš medaus nevirsi košės,
Iš medaus nebus dešros,
-Tarė meškinas Rudnosis,
Išsikapstęs iš ligos.
Tris savaites išgulėjo,
Raiščių raiščiai ant akių,
O kiek karščio jis turėjo!
Šimtą dešimt be penkių!
Riešutėliais tik maitinos,
Voverytės atneštais,
Cukrumi apibarstytais,
Saldžiam piene išvirtais.
Mat, visas bites pardavęs,
Susikrapštęa pinigų,
Pirko ožką jis iš vilko
–Seną, žilą, be ragų…
O ožkelė!.. blogo žodžio
Negali žmogus sakyt:
Duoda pieno Rudnosienei
Po du puslitrius kasryt.
Piene verda baravykai
Ir košelė avižų,
Pieną maukia Rudnosiukas,
Net žiūrėt į jį gražu!
Pažadėjo Rudnosiukui
Kartą grybų košės duot–“Eik”, jis prašo Rudnosienę,
“Eik”, mamyt, man pagrybuot..
”Ir atsakė jam mamytė:
-Vaike, niekų neplepėk.Ne ‘grybuoja’, o ‘grybauja’,
-Taip, kaip reikia, taip kalbėk.
Šieną pjauna, morkas rauna,
Bulves kasa… - tai žinok…O kol aš iš miško grįšiu,
Niekur neik, namus dabok!
Pilnas miškas kiškių-piškių,
Pilnas varnų, vanagų,-Jei nenori, kad pagriebtų,
Nekišk nosies iš namų!
-Tai mamyte, - Rudnosiukas
Tarė, - neik tu, negrybauk,
Tu krepšelin kiškį-piškį,
Varną, vanagą pagauk.
-Ne, kalbėjo Rudnosienė,
Dar sustojus tarpdury,-Varnos, vanagai teskraido,
-Mums ir grybai bus geri.
Kas ten rauda vidur girios.
Kas ten verkia: - “Hu-hu-hu…”Net zylelės nusiminę
Ir geneliui net graudu…
Ar ten briedžiai taip vaitoja,
Ar ten lapės, ar vilkai,Ar kokie šeši sustoję
Kaukia negeri vaikai?..
Ne, ne briedžiai, ne vilkeliai,
Ne kokie vaikai šeši,-Tai meškiukas Rudnosiukas,
Jį pažįstam mes visi.
Tai meškiukas taip dūduoja
Ant storųjų: - Hu-hu-hū…
Rudnosiukas aimanuoja
Ant laibųjų:- Ai, baugu…
“Niekur neik”, - mamytė sakė,
O aš jos nepaklausiau…Jei namo nebesugrįšiu,
Oi, dar gali būt baisiau…
-Meškiau, - tarė voverytė,
-Cit, pakaks, nebedūduok,Aš žinau, kur gyveni tu,
Na, eime, tik ranką duok!
Pilną krepšį baravykų
Rado girioje mama.-Visai žiemai pridžiovinsim,
-Tarė sūnui ji linksma.
O meškiukas Rudnosiukas:
-Nedžiovinkim,- sako: - ne!Kumpai, dešros ir ožiukai
Tegu smilksta kamine.
Tie ‘ožiukai’, kur dviem kojom,
Kur bėgioja be ragų,
Tie ‘ožiukai’, kur kankina
Daug neklaužadų vaikų.
Kai pasvils jų ilgos barzdos,
Kai pabliaus jie “me-ke-ke”,Kiek tik kojos neša, maus jie
Pasislėps kur nors miške.
Baravyką pasodinkim
Kur kamputy ant grindų,-Gal pernakt išaugs iš vieno
Man baravykiukai du…
Ėmė juoktis Rudnosienė:
-Pats grybukas tu esi!..
Kai tave aš pasodinsiu,
Man meškiukai Rudnosiukai
Gal išaugs kokie šeši?..
Grįžo meškinas iš girios,
Atsisėdo pailsėt,-O už lango kažkas kranksi,
Kažkas burba sau, girdėt:
„Kur gyvena ta Rudnosių
Meškinų visa šeima,
-Tas meškiukas Rudnosiukas
Ir jo tėtis su mama?..“
-O iš kur atkeliavai tu
Ir koks paukštis tu esi?
Prašom sėst kur nors ant lango,Ką snape čionai neši?
-Laba diena, - tarė varnas
Jau nudžiugusiu balsu“
-Esu mokytojo tarnas,
Tamstai laišką jo nešu.-Iš tikrųjų! Ką galėtų
Man tame laiške rašyt?..–Ir pradėjo Rudanosis
Pamažu šiaip taip skaityt:
“Nuo pir-mos die-nos rugsėjo
Pir-mą sky-rių atdarau,Savo sūnų Rudnosiuką
Man atvežti įsakau!”
Dar visi viščiukai miega,
Kas ten skuba takučiu?Šviečia mėlynos kelnytės
Ir krepšelis ant pečių.
Tai pradėjo Rudnosiukas
Į mokyklą bėgt kasryt,Su kitais draugais meškiukais
A B C rimtai skaityt.
Niekad klasėj nesibels jis,
Su draugais vilkais nestaugs,
-Iš meškiuko Rudnosiuko
Tikras meškinas išaugs!
O gerumas! O gudrumas!
Negali atsistebėt.
Ir su mokytoju moka
Jis gražiai pasikalbėt.
Sako: - Mokytojau, kalba
Mano skyriaus mokiniai,
Kad skaityti jums nereikia
–Skaito jūsų akiniai…
Bet jei aš juos užsidėčiau,
Ar skaitytų už mane?-Kol raidžių dar nepažįsti,
-Tarė mokytojas: - ne!
Vakare, kai tėtis miega,
Kai visa šeima namuos,Eina gult ir Rudnosiukas
–Ir šiltoj, minkštoj lovelėj
Klauso pasakų mamos.
Klauso pasakų ausytės,
Mato akys pro miegus:
Skrenda skrenda angelėliai,
Nešdami vaikams sapnus…
2008 m. spalio 6 d., pirmadienis
Priimk mane...
Priimk mane.
AŠ esu AŠ.
Nepeik manęs, nesmerk, nežemink.
Priimk mane tokį, koks esu.
Ne... Nebūtina su manim sutikti, bet priimk mane, nes aš ESU.
Aš esu su visais savo trūkumais,
Aš taip pat klystu, bet tai ir esu AŠ.
Aš niekada nebūsiu tobulas.
Leisk man būti atviram,
Neversk manęs jausti, ko nejaučiu.
Priimk mane,
Kai skrajoju laimingas, taip kaip Tave
Priėmiau aš, kai Tu sklandei iš laimes.
Nežemink manęs ir neversk nekęsti paties savęs.
AŠ esu AŠ,
Ir man patinka būti SAVIMI, MANIMI.
(Larry S. Chengges)
2008 m. gegužės 18 d., sekmadienis
Mokslinis darbas. Objektas - vyras
Mokslinio darbo ištrauka: potencialiai pavojingų medžiagų tyrimo informacinis biuletenis ir medžiagos tyrimo ataskaita. Tyrimo objektas - vyras.
Elementas: VyrasSimbolis: V (LST-A)
Atradėjas: Dievas ir Co.
Atominė masė: Optimaliausia masė - 90, bet gali svyruoti nuo 65 iki 230 kg.
Paplitimas: Sutinkamas visur, dažniausiai ten, kur urbanizacijos lygis neužgožia jo ego.
Fizinės savybės
1. Viršutinė dalis (populiariai tariant, veidas) padengta neaiškios kilmės šeriais (kartais ir visas kūnas).
2. Regėjimas tunelinis.
3. Tirpsta tinkamai infiltravus didelį maisto kiekį į skrandį.
4. Pripažįsta tik prakaito kvapą.
5. Baltas kojines mato tik poroje su juodais batais.
Cheminės savybės
1. Gerai reaguoja su technika, elektronika, blogai - su elektrine skutimosi mašinėle.
2. Užviręs taškosi seiline medžiaga.
3. Prisotinus alkoholio tampa nevaldomas.
4. Prileidus prie transporto priemonės anksčiau ar vėliau ją sudaužo.
Naudojamas gauti
1. Spermai.
2. Pinigams.
3. Dovanoms.
4. Išskirtiniais atvejais - meilei.
Sindromai
1. Gaidžio - suvedus su ta pačia lytimi.
2. Eržilo - suvedus su priešinga lytimi.
Pritaikymas
1. Puikiai atrodo lovoje ir kalantis pinigus.
2. Galima naudoti kaip kilimėlį prie durų.
Atlikto testo rezultatai
Kuo jų daugiau - tuo geriau.
Pavojai
Mėgsta adrenaliną, tad greit perdega.
Blondinės laiškas dukrai
Labas, dukrele.
Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Jei negausi, pranešk man, parašysiu kitą. Kadangi tu nemoki greitai skaityti, aš rašau labai lėtai. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik du kartus - iš pradžių 3 dienas, o paskui - 4 dienas.
Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati, sagas aš įdėjau į kišenę.
Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančius žmonių - valo sniegą kapinėse.
Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi - dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Man atrodo, keistas noras savo dukterį vadinti Mama.
Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jam reikėjo 10 km eiti namo atsarginių raktų, kad galėtų mus išleisti iš mašinos.
Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Jei nesutiksi, nieko jai nesakyk.
Tavo mama.
Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Jei negausi, pranešk man, parašysiu kitą. Kadangi tu nemoki greitai skaityti, aš rašau labai lėtai. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik du kartus - iš pradžių 3 dienas, o paskui - 4 dienas.
Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati, sagas aš įdėjau į kišenę.
Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančius žmonių - valo sniegą kapinėse.
Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi - dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Man atrodo, keistas noras savo dukterį vadinti Mama.
Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jam reikėjo 10 km eiti namo atsarginių raktų, kad galėtų mus išleisti iš mašinos.
Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Jei nesutiksi, nieko jai nesakyk.
Tavo mama.
2008 m. balandžio 21 d., pirmadienis
2008 m. balandžio 13 d., sekmadienis
2008 m. balandžio 12 d., šeštadienis
Svarbiausi dalykai
Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo trilitrinį stiklainį ir pridėjo jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas. Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didžiųjų akmenų.
Profesorius pareiškė,kad stiklainis pilnas ir paklausė studentų nuomonės. Studentai juokdamiesi jam pritarė. Tai pasakęs profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį.
štai, tarė profesorius, pripažinkite, kad šis stiklainis tai kaip jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, mylimąjį/ą, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir įprasmintų jūsų gyvenimą.
Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs, dalykai: tai jūsų darbas, automobilis, butas, studijos.
Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jūs iš pat pradžių į stiklainį pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam/jai. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams , ir kitkam.
Rūpinkitės, pirmiausia didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa kas liko - tai tik smėlis.
Profesorius pareiškė,kad stiklainis pilnas ir paklausė studentų nuomonės. Studentai juokdamiesi jam pritarė. Tai pasakęs profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį.
štai, tarė profesorius, pripažinkite, kad šis stiklainis tai kaip jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, mylimąjį/ą, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir įprasmintų jūsų gyvenimą.
Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs, dalykai: tai jūsų darbas, automobilis, butas, studijos.
Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jūs iš pat pradžių į stiklainį pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam/jai. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams , ir kitkam.
Rūpinkitės, pirmiausia didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa kas liko - tai tik smėlis.
Dalykai, kurių nepadarei
Ar pameni tą dieną, kai pasiskolinau tavo naujutėlaitį automobilį ir jį visą aptaškiau purvais? Maniau, kad šauksi ant manęs, bet to nepadarei.
O ar atsimeni, kai nusitempiau tave j paplūdimį, nors sakei, kad lis, ir tikrai ėmė pliaupti kaip iš kibiro? Laukiau, kol sušuksi: „Sakiau, kad taip bus!“ Bet to nepadarei.
Atsimeni, kai vieną vakarą koketavau su visais iš eilės, kad sukelčiau tavo pavydą, ir man tai pavyko? Maniau, kad mane paliksi, bet to nepadarei.
Pameni, kai išverčiau braškių tortą ant tavo mašinos sėdynės?Maniau, kad pyksi, bet to nepadarei.
O dar atsimeni, kai kviesdama tave į vakarėlį pamiršau įspėti, jog ten visi vilkės kostiumais, o tu atėjai mūvėdamas džinsus?Maniau, kad išvadinsi mane kvaiša, bet to nepadarei.
Taip, yra daug dalykų, kurių nepadarei.Buvai kantrus su manimi, mylėjai mane ir gynei. Buvo daug dalykų, už kuriuos norėjau atsiprašyti, kai tu grįši iš Vietnamo karo. Tačiau negrįžai.
Šį tekstą parašė amerikietė mergina.
Aukso taisyklė:Gyvenimas duotas tik vieną kartą.Tai, ką galime padaryti gero ir gražaus bet kuriai žmogiškai būtybei, padarykime tuojau pat.Neatidėliokime rytojui ir nepamirškime, nes antrą kartą šiame pasaulyje negyvensime.
O ar atsimeni, kai nusitempiau tave j paplūdimį, nors sakei, kad lis, ir tikrai ėmė pliaupti kaip iš kibiro? Laukiau, kol sušuksi: „Sakiau, kad taip bus!“ Bet to nepadarei.
Atsimeni, kai vieną vakarą koketavau su visais iš eilės, kad sukelčiau tavo pavydą, ir man tai pavyko? Maniau, kad mane paliksi, bet to nepadarei.
Pameni, kai išverčiau braškių tortą ant tavo mašinos sėdynės?Maniau, kad pyksi, bet to nepadarei.
O dar atsimeni, kai kviesdama tave į vakarėlį pamiršau įspėti, jog ten visi vilkės kostiumais, o tu atėjai mūvėdamas džinsus?Maniau, kad išvadinsi mane kvaiša, bet to nepadarei.
Taip, yra daug dalykų, kurių nepadarei.Buvai kantrus su manimi, mylėjai mane ir gynei. Buvo daug dalykų, už kuriuos norėjau atsiprašyti, kai tu grįši iš Vietnamo karo. Tačiau negrįžai.
Šį tekstą parašė amerikietė mergina.
Aukso taisyklė:Gyvenimas duotas tik vieną kartą.Tai, ką galime padaryti gero ir gražaus bet kuriai žmogiškai būtybei, padarykime tuojau pat.Neatidėliokime rytojui ir nepamirškime, nes antrą kartą šiame pasaulyje negyvensime.
2008 m. kovo 14 d., penktadienis
2008 m. kovo 7 d., penktadienis
Buvo laikai...
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dvirka važinėti su šalmu. Siaubas.
Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.
i mūsų pilvuose nesudygdavo.
Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...
Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!
Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit! " O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu! "
Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant tualeto durų... Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai! "
Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei 
Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai
Mergaitės, o jūs atsimenate gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!
O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenate? Įprasta... O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!
Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.
(Autorius nežinomas)
Pavasaris
Labas,
mano tamsiai mėlynas pavasari.
mano tamsiai mėlynas pavasari.
Kaip aš tavęs pasiilgau...
Per ilgą baltą žiemą, dar ilgesnį niūrų rudenį ir šaltą vasarą..
Sakai nebuvo nei šaltos vasaros nei baltos žiemos? Tsss..Nekalbėk.. O jie buvo mano širdyje, baltos vasaros, niūrios žiemos ir ilgi bei niurus rudens vakarai. Bet dabar tu atėjai, apsigaubės tamsiai mėlynu ilgesio rūku, švelniai dvelksinčiu šiltu vejų ir ramybe. Tu atėjai mano Pavasari.
Pavasaris .. lango stikle atsispindintys balti minkšti debesys, tai pradingsta tai vel kartu su saule ant gretimo namo lango pasirodo.
-Nenuplaukit! – pašoku nuo kėdes, pribėgus atidarau langą ir dar karta tyliai vos praverdama lupas sakau – Palaukite, nenuplaukite.. o prieš akis melsvas dangus, balti debesys, o juose tu. Pavasaris mano Pavasaris !
Seku akimis lėtai plaukiančius debesis, širdyje ramybė, pavasario šiluma, akyse svajonės ir viltis. Tylus žingsniai svajonių fone, tvirtas apkabinimas ir keturiuos akys viltingai žvelgiančios į melsvą dangų pasipuošusį lengvais pūko debesimis..
Tamsiai mėlynas ilgesys išsisklaido.. tik tu ir aš.. Tarp tūkstančio mūsų mėlynų pavasarių.
Pavasaris .. lango stikle atsispindintys balti minkšti debesys, tai pradingsta tai vel kartu su saule ant gretimo namo lango pasirodo.
-Nenuplaukit! – pašoku nuo kėdes, pribėgus atidarau langą ir dar karta tyliai vos praverdama lupas sakau – Palaukite, nenuplaukite.. o prieš akis melsvas dangus, balti debesys, o juose tu. Pavasaris mano Pavasaris !
Seku akimis lėtai plaukiančius debesis, širdyje ramybė, pavasario šiluma, akyse svajonės ir viltis. Tylus žingsniai svajonių fone, tvirtas apkabinimas ir keturiuos akys viltingai žvelgiančios į melsvą dangų pasipuošusį lengvais pūko debesimis..
Tamsiai mėlynas ilgesys išsisklaido.. tik tu ir aš.. Tarp tūkstančio mūsų mėlynų pavasarių.
Linkiu, kad NIEKADA NEBŪTUMĖT VIENI
Aš linkiu, kad ryte atsikeltumėte su šypsena veide. Linkiu, kad saulė šviestų ir paukščiai čiulbėtų savo gražiąsias giesmeles visą dieną. Aš linkiu, kad šaldytuve rastumėte grietinėlės savo kavai ir ramiai perskaitytumėte laiku atneštą rytinį laikraštį. Aš linkiu, kad laikrodis nevėluotų ir laiku suspėtumėte į troleibusą, kur maloniai šypsotųsi kontrolierė. Linkiu, kad visą dieną girdėtumėte pagyrimus ir atrastumėte prieš savaitę dingusį mylimiausią parkerį, o pietums valgytumėte mėgstamiausią savo patiekalą su geriausiais bičiuliais. Linkiu, kad popietė praeitų itin ramiai, saulė tebešviestų, žadėdama nuostabų vakarą. Linkiu, kad grįžtant namo praeiviai šypsotųsi, o parduotuvėje nebūtų eilės. O namuose visada lauktų brangūs ir mylintys žmonės.
Linkiu, kad NIEKADA NEBŪTUMĖT VIENI!
2008 m. kovo 6 d., ketvirtadienis
11 Minučių
kas pasauliui yra 11 minučių ...? ...
11 minučių skausmo...?...
11 minučių laimės...?...
11 minučių sekso ...?...
11 minučių meilės...?...
11 minučių žmogui ...?...
kas tos minutės yra man... ?...
ką mano gyvenime daro 11 minučių ...?...
kas gali įvykti per 11 minučių ...?... Pasaulis pradeda suktis... viskas užverda... pasaulis juokiasi...žmogus jaučia malonumą... Aplinkui viskas nušvinta ..
11 minučių.. ?... Gal...
11 minučių aš einu ryte...11 minučių man reikia... kad atsibusčiau... prisisuku laikrodi truputi anksčiau ... kad atsikėlus 11 minučių galėčiau pagulėti ir pasidžiaugti... kad dar nereikia keltis... 11 minučių man reikia ... kad užvirčiau vandeni ir išgerciau užplikytą juodą kavą... per 11 minučių tikriausiai surukau apie 2 cigaretes (jau nebe .. cha!)
11 minučių man užtenka ... kad nusiprausčiau duše...
11 minučių aš galiu sau skirti pietums... Kartais kur nors pavėluoju 11 minučių..Bet man patinka ...Man patinka 11 minučių skaityti ta pačią žinutę ( beprotystė ... bet perskaitau.. užrakinu telefoną .. po kelių sekundžių vėl griebiu ji ir vėl skaitau.. ir vėl ..) Man patinka kaip per 11 minučių susmilksta smilkalai...Man patinka 11 minučių lėtai siurbčioti karsta vyną...Man patinka bučiuotis 11 minučių ( kartais po to skauda lupas .. bet patinka..) Dar patinka galvoti apie tas minutes...Siaubingai patinka ryte einant galvoti apie 11 minučių su tavimi. .. o vakare pasižadėti sau... kad būtinai tai susapnuosiu ... ir niekada nesusapnavau ... Dar patinka 11 minučių būt su mylimu žmogumi .. nesvarbu ar tai draugė... mama... sesė... draugas... 11 minučių kažkieno glėby...Man patinka...
Aš noriu visu 11 minučių... kurias man pažadėjai... Mes turim tiek laiko...
Visada norėčiau ...
Kiekviena diena...
Buti ...
Kvėpuoti...
Dusti...
Suktis...
Kristi...
Užsimerkti ir jausti... kaip mane lieti... Jausti tavo karštas lupas ant veido .. kaklo.. ant rankų.. visur..Užuosti tavo kvapą ...koks jis... ? 11 minučių ...man reikia tiek nedaug...
tik 11 minučių iš tavo ramių dienų ir naktų...
11 minučių iš tavo akių...
11 minučių tavo dėmesio...
11 minučių man..
11 minučių tavo švelnumo ir meilės... teisėtos... be kaltės ir kažkokiu...
tik pabūti 11 minučių tavo glėbyje... tavo dalimi... Tavimi... noriu pavogti tavo rankas.. akis.. kaklą... pečius... nugara... tavo lupas... tavo ...
11 minučių tavęs viso... visu kūnų... visa siela ...
11 minučių ritmo...
11 minučių jausmo...
11 minučių kūno iš Tavęs ir iš manęs ...Tu net neisįsivaizduoji... kokio didelio ilgesio diena yra šiandien.... Aš nieko negaliu ... nes galvoju apie tave... sėdžiu jau valanda ir nieko daugiau ... tik tu ... ir tos minutės... net neįsivaizduoji kaip man trūksta tu minučių ... nors ... kartu...
11 minučių... tiek nedaug iš tavęs noriu paimti - 11 minučių Tavo širdies... Išgirsk mane... man labai to reikia... man labai tavęs trūksta... nors netgi nežinau – koks tai jausmas 11 minučių su tavimi... bet netgi nežinodama ilgiuosi to... kaip ir tavo ranku... kurios manęs niekada nesuspaudė savo glėby taip... kad nors 11 sekundžių pritrūktu oro... man tavęs reikia... ypač lupu ir akių .. ypač lupų ..
man reikia 11 minučių Tavo pasaulio.. Pasaulis gali ištverti be tavęs 11 minučių... o aš pradedu jausti... kad nebegaliu... tik 11 minučių ..." ...
( P. Coelho ).
11 minučių skausmo...?...
11 minučių laimės...?...
11 minučių sekso ...?...
11 minučių meilės...?...
11 minučių žmogui ...?...
kas tos minutės yra man... ?...
ką mano gyvenime daro 11 minučių ...?...
kas gali įvykti per 11 minučių ...?... Pasaulis pradeda suktis... viskas užverda... pasaulis juokiasi...žmogus jaučia malonumą... Aplinkui viskas nušvinta ..
11 minučių.. ?... Gal...
11 minučių aš einu ryte...11 minučių man reikia... kad atsibusčiau... prisisuku laikrodi truputi anksčiau ... kad atsikėlus 11 minučių galėčiau pagulėti ir pasidžiaugti... kad dar nereikia keltis... 11 minučių man reikia ... kad užvirčiau vandeni ir išgerciau užplikytą juodą kavą... per 11 minučių tikriausiai surukau apie 2 cigaretes (jau nebe .. cha!)
11 minučių man užtenka ... kad nusiprausčiau duše...
11 minučių aš galiu sau skirti pietums... Kartais kur nors pavėluoju 11 minučių..Bet man patinka ...Man patinka 11 minučių skaityti ta pačią žinutę ( beprotystė ... bet perskaitau.. užrakinu telefoną .. po kelių sekundžių vėl griebiu ji ir vėl skaitau.. ir vėl ..) Man patinka kaip per 11 minučių susmilksta smilkalai...Man patinka 11 minučių lėtai siurbčioti karsta vyną...Man patinka bučiuotis 11 minučių ( kartais po to skauda lupas .. bet patinka..) Dar patinka galvoti apie tas minutes...Siaubingai patinka ryte einant galvoti apie 11 minučių su tavimi. .. o vakare pasižadėti sau... kad būtinai tai susapnuosiu ... ir niekada nesusapnavau ... Dar patinka 11 minučių būt su mylimu žmogumi .. nesvarbu ar tai draugė... mama... sesė... draugas... 11 minučių kažkieno glėby...Man patinka...
Aš noriu visu 11 minučių... kurias man pažadėjai... Mes turim tiek laiko...
Visada norėčiau ...
Kiekviena diena...
Buti ...
Kvėpuoti...
Dusti...
Suktis...
Kristi...
Užsimerkti ir jausti... kaip mane lieti... Jausti tavo karštas lupas ant veido .. kaklo.. ant rankų.. visur..Užuosti tavo kvapą ...koks jis... ? 11 minučių ...man reikia tiek nedaug...
tik 11 minučių iš tavo ramių dienų ir naktų...
11 minučių iš tavo akių...
11 minučių tavo dėmesio...
11 minučių man..
11 minučių tavo švelnumo ir meilės... teisėtos... be kaltės ir kažkokiu...
tik pabūti 11 minučių tavo glėbyje... tavo dalimi... Tavimi... noriu pavogti tavo rankas.. akis.. kaklą... pečius... nugara... tavo lupas... tavo ...
11 minučių tavęs viso... visu kūnų... visa siela ...
11 minučių ritmo...
11 minučių jausmo...
11 minučių kūno iš Tavęs ir iš manęs ...Tu net neisįsivaizduoji... kokio didelio ilgesio diena yra šiandien.... Aš nieko negaliu ... nes galvoju apie tave... sėdžiu jau valanda ir nieko daugiau ... tik tu ... ir tos minutės... net neįsivaizduoji kaip man trūksta tu minučių ... nors ... kartu...
11 minučių... tiek nedaug iš tavęs noriu paimti - 11 minučių Tavo širdies... Išgirsk mane... man labai to reikia... man labai tavęs trūksta... nors netgi nežinau – koks tai jausmas 11 minučių su tavimi... bet netgi nežinodama ilgiuosi to... kaip ir tavo ranku... kurios manęs niekada nesuspaudė savo glėby taip... kad nors 11 sekundžių pritrūktu oro... man tavęs reikia... ypač lupu ir akių .. ypač lupų ..
man reikia 11 minučių Tavo pasaulio.. Pasaulis gali ištverti be tavęs 11 minučių... o aš pradedu jausti... kad nebegaliu... tik 11 minučių ..." ...
( P. Coelho ).
2008 m. kovo 4 d., antradienis
Bus šiek tiek
"bus šiek tiek ir atrodys gana,
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo."
ir visai nesvarbu, ne viena.
ir visai nesvarbu, su bet kuo.
bus šiek tiek, bet atrodys mažai,
nes gali suskaičiuoti ant pirštų.
ir suspaudžia kažkur, kai laužai
kartais dega, kad dūmais pavirsta.
bus šiek tiek, bet atrodys per daug,
kai sulaukti bandai ir žinai,
jei vėluos – tai nueik ir nelauk,
jei ateis – tai ateis amžinai.
"bus šiek tiek ir atrodys gana,
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo."
ir visai nesvarbu, kad viena.
daug svarbiau juk, kad ne su bet kuo
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo."
ir visai nesvarbu, ne viena.
ir visai nesvarbu, su bet kuo.
bus šiek tiek, bet atrodys mažai,
nes gali suskaičiuoti ant pirštų.
ir suspaudžia kažkur, kai laužai
kartais dega, kad dūmais pavirsta.
bus šiek tiek, bet atrodys per daug,
kai sulaukti bandai ir žinai,
jei vėluos – tai nueik ir nelauk,
jei ateis – tai ateis amžinai.
"bus šiek tiek ir atrodys gana,
bus šiek tiek ir vaidensis ruduo."
ir visai nesvarbu, kad viena.
daug svarbiau juk, kad ne su bet kuo
http://www.youtube.com/watch?v=VP92xd9zoOQ
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)